Alex North: tikra siaubo istorija

„Šnabždėtojas“ – prikaustanti siaubo istorija apie žudiką, tyliai įkalbantį vaikus, įsileistijį į namus, kuomet tėvų nėra namuose. Alex North (43) neslepia, jog tokią mintį jam pametėjo jo asmeninė patirtis.

Gal galite papsakoti kaip gimė tokia knygos idėja?

Iš pradžių žinojau tik tiek, kad rašysiu apie tėvo ir sūnaus santykius, praradus žmoną, mamą. Apie tai, kaip jie kartu priversti dorotis su kasdieniniais rūpesčiais, prisitaikyti prie vienas kito skirtumų ir panašumų, rasti būti vienas kitam atsiverti. Tuo metu mes su šeima kaip tik kraustėmės, ir pirmą dieną naujame name, išgirdau savo sūnų svetainėjė su kažkuo šnekantis. Nuėjau ir paklausiau, ką jis čia daro, o jis paprasčiausiai atsakė: „Žaidžiu su berniuku grindyse“. Tai visiškai uždegė mano vaizduotę! Nuo tada žinojau, kad knygos personažas Džeikas turės įsivaizduojamų draugų, ir būtent nuo tada istorija ėmė smarkiai plėtotis.

Ačiū Dievui, mano sūnui tai buvo vienintelis kartas. Tačiau netrukus po to, mirė mano anyta, ir sūnus pradėjo šnekėtis su „moterimi, kuri naktį ateina į jo kambarį ir jį apkabina“.  Suprantu, kad tai buvo vaiko būdas susidoroti su gedulu, suprasti pasaulį, tačiau ir tai papildė knygą – mintis, jog įsivaizduojamas draugas gali būti gąsdinantis, tačiau kartu ir paguodos šaltinis.

 Kiek laiko rašėte knygą? Ar susidūrėte su kokiais sunkumais?

Rašiau metus su puse. Sudėtingiausia man buvo priimti faktą, kad knygą  turiu vis perrašinėti ir perrašinėti, kol pats suprasiu kokio pasakojimo noriu. Skausminga, bet tiesa!

Rašant visada pasitaikys tiek gerų, tiek blogų dienų. Tačiau tai yra proceso dalis, jei dar neturėjai blogosios dienos, žinok, ji laukia tavęs rytoj! Ir, kad ir kaip suku būtų, geriausios dienos visada prasideda kaip blogosios – kai verti save sėsti prie klaviatūros, o tada kažkas tiesiog spragteli. Idėjos ateina, o rašymas tampa sklandus kaip niekad.

Pagrindinis knygos veikėjas – rašytojas, turintis sūnų. Ar ir jų santykį kūrėte pagal asmeninius išgyvenimus?

Tikrai taip! Pagrindinis knygos veikėjas Tomas vienais bruožais į mane labai panašus kitais – visiška priešingybė. Tai, kaip aš jį kūriau man buvo būdas pažintį patį save, savo baimes. Knygos rašymas buvo proga visas tas baimes „išpūsti“: nuvesti jas iki kraštutinumų ir leisti išgalvotam veikėjui su jomis dorotis,  pažiūrėti kas bus ir ką jis darys. Aš be galo džiaugiuosi, jog mano ir sūnaus santykiai yra daug geresni nei knygos personažų. Na, bent jau iki tol, kol pasakau, kad šiai dienai žaisti su „Playstation“ užteks…