Dailininkas Mikalojus Vilutis ne tik unikalus vaizdo, bet ir žodžio meistras. Ką tik pasirodžiusi knyga „Protingavimai“ – tai menininko samprotavimai apie gyvenimą ir mirtį, kasdienybę ir išmintį, ateinančią gyvenimui baigiantis, bet kur kas dažniau – apie situacijas, kai jokia išmintis taip ir neateina, ir žmogus lieka vienas bei pažeidžiamas.
„Protingavimai“ – liudijimas žmogaus, kritiškai žiūrinčio į kitus ir visų pirma – į patį save. Vilučiui būdingo humoro kupina knyga parodo pasaulį tokį, kokį gali pamatyti tik Vilutis, – asmenišką, groteskišką ir negailestingai autentišką. Ką tik pasirodžiusius „Protingavimus“ vartome su autoriaus dukra aktore, garsinių knygų balsu ir knygų mylėtoja Aldona Vilutyte.
M. Vilutis ne tik unikalus vaizdo menininkas, bet ir žodžio meistras. O ar su namiškiais dalijasi tuo, ką rašo? Matėte, kaip radosi „Protingavimai“?
Tėvas „Protingavimus“ rašė jau labai seniai, tai tapo jo kiekvieno ryto ritualu ir gyvenimo būdu. Jau turbūt kitaip nebus, net išleidus šią knygą – tėvas ir toliau rašys, nes tai jam padeda gyventi. Prirašyta begalės tekstų. Ne kartą esame kalbėjęsi, kad forma gali skirtis, bet svarbiausia kūrybinis procesas – be jo neįdomu ir tuščia gyventi.
„Protingavimuose“ M. Vilutis – mąslus, su lengva ironija ir šypsenėle, nebijantis parodyti, kad nežino, nevaizduojantis išminčiaus. Ar galima sakyti, kad tekstuose Vilutis toks, kaip gyvenime? Ar tai labiau literatūrinė kaukė?
Nelabai skiriasi. Tėvas daug kalba apie tai, ką rašo. Tik gyvenime jis daug linksmesnis. Ir įvairesnis. Man labai patinka ir artimas tėvo humoro jausmas. Turbūt iš tėvo ir perėmiau jį tokį. Pastaraisiais metais su sūnumi stengiamės kiekvieną sekmadienį nuvažiuoti pas tėvus vėlyvų pusryčių. Dažnai krizename ir juokiamės visi kartu.
Skaitote, vertinate ir aptariate tėčio tekstus dar nepasirodžius knygai? Ar jis klausia namiškių nuomonės?
Šeimoje kalbamės apie viską. Ir labai atvirai. Dalijamės tiek profesiniais, tiek asmeniniais, tiek džiugiais, tiek sunkiais etapais. Dažniausiai tėvo tekstai man patinka ir įdomu juos skaityti, bet turbūt esu pati negailestingiausia ir žiauriausia jo kritikė. Tik tekstus pamatau jau publikuotus, tad mano kritika įtakos jiems neturi.
M. Vilutis „Protingavimuose“ – ironiškas ir kartais per dantį patraukia net artimiausius. Tad kaip, namiškiai, reaguojate, kai atsiduriate tekstuose?
Mūsų profesijos taip jau sudėliojo, kad visi esame gana vieši žmonės, bet tiek aš su sese, tiek sūnus, tiek mama esame gan uždari ir introvertiški. Dėl to jautriai reaguojame, kai apie mus ką nors atvirai rašo, ir ne kartą prašėme to nedaryti, bet tėvas nepaiso mūsų norų. Kai kuriose situacijose jis yra gan egoistiškas ir daro, ką nori.
Kalbamės pasirodžius tėčio knygai „Protingavimai“, o kaip apibūdintumėte jo santykį su knygomis apskritai?
Nuo pat gimimo gyvenau tarp knygų, mano vaikystė buvo knygų pasaulis, visos tėvų namų lentynos ir net grindys apkrautos knygomis. Tėvą tiek vaikystėje, tiek dabar labai dažnai matau su knyga. Net jei užsuka trumpam į svečius, vis tiek būna laikas, kol ruošiu kavą ar gaminu maistą, kai tėvas pasiima kokią knygą ir pradeda vartyti ar skaityti nesvarbu kurioje vietoje. Savo bute prie pat knygų spintos esu specialiai pastačiusi prosenelės kėdę – ten tėvo mėgiamiausia vieta.
Jūs irgi knygų žmogus. Tie, kas klausosi lietuviškų garsinių knygų, dažnai girdi būtent jūsų balsą. Ar galima sakyti, kad prie jūsų literatūrinių įpročių prisidėjo tėtis ir jo aplinka?
Žinoma. Jau mažytė, dar nemokėdama skaityti, vartydavau dailės albumus. Kiekvieną vakarą su sese prašydavome tėvo ar mamos, kad paskaitytų knygą prieš miegą. Po to kiekvieną vakarą skaitydavau sūnui. Tik aš labiau mėgstu grožinę literatūrą, o tėvas skaito filosofines knygas.
O pati rašote? Galbūt paseksite tėčio, dabar jau trijų knygų autoriaus, pėdomis?
Rašau seniai, daug ir dažnai, bet tik sau – dienoraščius arba tiesiog minčių srautus. Kai laukiausi sūnaus, kiek spėjau, rašiau jam dienoraštį, nes bijojau, kad daug dalykų pamiršiu. Tada atrodė svarbu juos užfiksuoti, jei jis vėliau manęs ko nors paklaustų. Man pačiai labai patinka, kai tėvas pasakoja apie savo ar mūsų su sese vaikystę. Tėvas labai geras pasakotojas. Gailiuosi, kad neturiu laiko užrašyti visų jo istorijų. Man jos net įdomesnės už protingavimus ir filosofavimus.
Palikite komentarą