Taupysiu šitą knygą bent iki gruodžio, taupysiu šitą knygą bent iki gruodžio, taupysiu šitą knygą bent iki gruodžio… Kartojau sau, įtikinėjau save, bet, va, lapkričio vidurys ir aš sėdžiu perskaičius, apsikabinus ir iš džiaugsmo jau apverkus šitą leidinį. Prieš pradedant gilesnį pasikapstymą apžvalgoje, labai trumpai pasakysiu – tai yra ta knyga, kurią nedvejodami galite dovanoti savo vaikams ir žinoti, jog įteikėte jiems daugiau nei puslapių rinkinį. Įteikėte jautrumo, prasmės, minčių, gėrio sėklų ir užkėlėte kartelę jų ateities skaitiniams. Tai nuostabi, jaudinanti istorija, kuri ne tik palies iki širdies gelmių, bet ir taps jūsų kasmetine kalėdine tradicija.
Netrukus bus Julianao gimtadienis. Ir kiekvienais metais jis būna vis ypatingesnis, mat berniukas gimė Kūčių vakarą. Kasmet jo tėvai pasistengia, išpuošia namus ir sukuria vaikams magišką atmosferą. Tačiau šiais metais to nebus… Vasarą mirusi vyresnuoji sesuo Junė į kapelį nusinešė ir namų džiaugsmą, šviesą, šypsenas. Tėvai nesikalba, nesirūpina kasdienybe, tai ką jau kalbėti apie gimtadienius ir Kalėdas… Julianui dėl to labai skauda širdį, bet jo pastangos nors kiek pagyvinti namus nueina šuniui ant uodegos. Džiaugsmą praradusį Julianą visiškai netikėtai pralinksmina lyg iš niekur nieko išdygusi Hedviga. Raudonplaukė ir nuolat tauškanti strazdanė pralinksmina Julianą, nusiveda į išpuoštus savo namus, pavaišina kakava ir tampa geriausia berniuko drauge. Taip pat ir vieninteliu šviesos žiburėliu niūrioje vaiko kasidenybėje. Hedvigos spindesio įkvėptas, Julianas pasiryžta grąžinti šviesą ir į savo namus.
Kokia tai nuostabi istorija. Man net širdis virpa! Ir kokią dabar jaučiu atsakomybę jums perteikti viską, ką patyriau su šia knyga, kad patikėtumėt, kokia tai gali tapti dovana tiek jums, tiek jūsų vaikams, tiek jūsų visų širdims. Prasidėjusi kaip graži pasaka, istorija rutuliojasi į neįtikėtinai jautrų, daugybę (ne įkyriai, o labai švelniai!) svarbių ir reikalingų temų liečiantį pasakojimą. Personažai ir jų jausmai tokie artimi mums, neperspausti, nesudramatizuoti, tokie tikri ir paprasti, kad kiekvienas čia galime rasti save, savo džiaugsmus, savo liūdesius ir savo Kalėdas. Vaikams tai graži, įkvepianti istorija, o suaugusiems skaitytojams – tiek daug prasmės ir pamąstymų tarp eilučių. O to tikrai nesitikėjau. Kaip ir nesitikėjau, kad baigdama skaityti ašarosiu, kūkčiosiu ir spausiu knygą sau prie širdies.
Kalbant apie „Sniego sesę“, negaliu nepaminėti nuostabių, kvapą gniaužiančių Lisos Aisato iliustracijų. O dievai, tai gražiausi piešiniai knygoje, kokius kada mano akys matė. Tikri, išraiškingi, kūrybingi, originalūs, nenusaldinti ir labai labai gražūs. Kiek juose jausmo, dvasios, širdies! Jie tokie gyvi, taip arti, kad dar ilgiau studijuodavau kiekvieną piešinį nei skaitydavau šalia esantį tekstą. Man taip nepatinka tos grafiškos, per ryškios, atspalvių neturinčios, grubios, kompiuteriu sukonstruotos knygų iliustracijos, kurios kažkokiu būdu dabar tokios populiarios… Aisato piešiniai buvo atgaiva akims ir tobulas papildymas nuostabiai istorijai.
„Sniego sesė“ labai primena senas, geras, nepamirštamas Anderseno pasakas. Tai ne ta knyga, kurią perskaitysit, padėsit ir pamiršit. Ji pasilieka, ji turi gylio ir augs kartu su vaiku. Knyga sudaryta iš 24 skyrių, tad ją puikiausiai galima skaityti Advento metu, susikurti savo vakaro tradiciją ir nuo mažens mažylius pratinti prie gerų knygų. Knyga mane sujaudino iki sielos gelmių ir aš iš visos širdies rekomenduoju ją dovanoti, skaityti, džiaugtis. Juk taip gera įteikti ne tik knygą, bet ir jausmą! Tokių leidinių tikrai nėra daug, tad kai randu, norisi išrėkti visam pasauliui, kad kuo daugiau šeimų atrastų šitą gėrį. Šita knyga yra nuostabiausia kalėdinė emocija, tikras, širdim parašytas ir nupieštas kūrinys, kuris papuoš ir jūsų lentyną, ir gražiausią metų šventę.
Palikite komentarą