Dar kartą perskaičius Ericho Maria Remarque‘o romaną „Trys draugai“

Pasaulinės literatūros klasiko, vieno iš ryškiausių XX a. vadinamosios „prarastosios kartos“ rašytojų Ericho Maria Remarque‘o romane „Trys draugai“ (1938) papasakota iš pažiūros nesudėtinga, visiems gerai pažįstama, sena kaip pats pasaulis tragiškos meilės istorija. (Beje, o kokia vyro ir moters meilė, jeigu ji išties „tikra“, galų gale nesibaigia tragiškai?)

Pagal panašius į šį literatūrinius siužetus, galima sakyt, kone analogiškus, parašyta ir teberašoma devynios galybės romanų, nemaža jų dalis paskelbta ir tebeskelbiama, kiek mažesnė – noriai ir plačiai skaitoma, bet vis dėlto šiame neaprėpiamame kūrybos lauke kažkodėl lieka spindėti tik viena kita smiltelė, paskiras kūrinys „grynuolis“, kurio neblukina nei laikas, nei nuolat kintantys estetiniai skoniai ir mados. Apie tokias knygas neretai su nuostaba pasakoma: „Kas gi jose ypatinga? Šimtus kartų girdėta, seniai viskas žinoma, bet kažkodėl traukia perskaityti dar kartą.“ Ši trauka atsiversti anksčiau skaitytą knygą iš naujo, rekomenduoti ją perskaityti savo vaikams ar anūkams, ir jeigu tai eina iš kartos į kartą, yra kur kas tikresnis jos vertės paliudijimas už visus kitus – pradedant moksliškais literatūros specialistų argumentais ir baigiant išradingai kuriamu reklaminiu įvaizdžiu. Remarque‘o „Trijų draugų“ literatūrinė vertė paliudyta ir minėtu būdu tebeliudijama iki šiol – romanas tebetraukia vis naujas skaitytojų kartas.

Pastarasis Remarque‘o kūrinys, be jokios abejonės, pirmiausia sužavi jaunesnį žmogų. Ir nieko čia keista – jame meistriškai užčiuopiamos tokios etinės ir moralinės sritys, kurios jaunystėje išgyvenamos itin jautriai: draugystė ir ištikimybė; bekompromisis teisingumo siekis; laisvo, jokiais prietarais, o juolab melu ar konformizmu nesuvaržyto gyvenimo polėkis; nesitaikstymas su pasaulio blogiu (jeigu nepajėgi su juo grumtis, tai bent atsiribok nuo jo), na ir, žinoma, didžioji, tikroji, beatodairiška vyro ir moters meilė. Visi šios problematikos akcentai sudėlioti taip preciziškai tiksliai, pasakojimo tonai ir pustoniai, spalvos ir atspalviai paryškinti su tokiu išmanymu (o gal greičiu su menininko intuicija), kad, viską kartu paėmus, romanas įgauna klasikinio kūrinio formą. Ištikimos draugystės aspektas perteikiamas pasakojimu apie trijų jaunuolių, buvusių Pirmojo pasaulinio karo bendražygių, skaudžiai išgyvenančių savo artimų bendraamžių žūtį, vienodo likimo draugų Roberto, Oto ir Gotfrydo bičiulystę (iš literatūros istorijos gerai žinoma, išbandyta ir laiko patikrinta schema – užtenka prisiminti kad ir A. Dumas „Tris muškietininkus“, nuotykinės literatūros klasikos šedevrą); jaunatvišką laivės polėkį inspiruoja automobilių lenktynių tema; nesitaikstymą su konservatyvios visuomenės primetamomis dogmomis – romano herojų nesavanaudiška bičiulystė su gatvėje dirbančiomis prostitutėmis bei simpatija kiekvienam atstumtam, pažemintam ar skriaudžiamam, taip pat pabrėžtina alkoholio vartojimo gausa ir pan.; o ką jau kalbėti apie smulkesnius teksto semantinius segmentus, simbolinę prasmę turinčias detales (kaip antai prie automobilių remonto dirbtuvės pražydusi slyva arba, tarkim, trijų draugų pamėgto lenktyninio automobilio personifikavimas, suteikiant jam žmogišką „Karlo“ vardą ir t. t.).

Tokie ir į šiuos panašūs apibendrinimai ateina į galvą, dar kartą perskaičius Remarque‘o „Tris draugus“, – jaunystės laikų romaną, į kurio herojus anuomet taip besąlygiškai norėjai lygiuotis. Aiman, tai tik svarstymai, mažai ką turintys bendra su kadaise išgyvento įspūdžio autentika ir jokiais komentarais neperteikiama talentingojo rašytojo meninės įtaigos paslaptimi.

Jonas Vabuolas, leidyklos „Jotema“ informacija