„Baltų lankų“ savaitės knyga: antroji trilogijos apie Vernoną Subutexą dalis – istorija įsibėgėja

„…aš juodas debesis, fontanas, palikta sužadėtinė, peržiūrinėjanti ankstesnio gyvenimo nuotraukas, aš bomžas, kuris sėdi ant suoliuko aukštai ant kalvos Paryžiuje“, – sulig tokiu monologu ištikimiausi Virginie Despentes trilogijos „Vernonas Subutexas“ skaitytojai pirmosios dalies pabaigoje atsisveikino su pagrindiniu knygos veikėju – Vernonu Subutexu. Neseniai pasirodė ir antroji trilogijos dalis, kurią iš prancūzų kalbos vertė Dainius Gintalas, tad nekantriausi skaitytojai jau gali sužinoti, kaipgi istorija klostosi toliau.

O visus dar negirdėjusius apie šią trilogiją kviečiame iš arčiau susipažinti su autore ir jos sukurtu personažu.

Vernonas Subutexas – miesto legenda, puolęs žmogus, visuomenės veidrodis

Vernonas Subutexas ne taip jau seniai turėjo kultinę muzikos įrašų parduotuvę „Revolveris“. Dešimtajame dešimtmetyje legendos apie jį sklandė po visą Paryžių. Žavus, laisvas, pašėlęs rokeris, širdžių ėdikas. Tačiau 2006-aisiais, atėjus interneto amžiui ir vinilų nuosmukiui, įrašų parduotuvė bankrutuoja, o Vernono reputacija žlunga.

Vienintelė Vernono Subutexo korta – trys kasetės, kuriose užfiksuota paskutinė Alekso Bličo, ką tik nuo perdozavimo mirusio garsaus muzikanto ir Vernono šelpėjo, išpažintis. Ieškodamas naudos, Vernonas neapdairiai paskleidžia žinią apie kasetes, ir netrukus minia žmonių – nuo kino prodiuserių iki detektyvų ir garsenybių, – Vernonui nė neįtariant, jau lipa jam ant kulnų.

Paskutinį kartą matyto karščiuojančio ant vienos iš miesto kalvų, Vernono Subutexo ieško pusė Paryžiaus demimondo. Buvęs kultinės muzikos įrašų parduotuvės savininkas, kažkada pašėlęs rokeris, širdžių ėdikas, bankrutavus parduotuvei, bankrutavo ir pats.

Atsidūręs Paryžiaus gatvėse, tapo benamiu. Vernonas mokosi gyventi gatvėje globojamas įkyraus girtuoklio Šarlio ir atsiriboja nuo išorinio pasaulio, nebeturėdamas nei asmeninių ambicijų, nei ateities planų. 

Despentes „Vernonas Subutexas“. 1 ir 2 dalis. Leidyklos „Baltos lankos“ nuotr.

Virginie Despentes: tai nuoširdus bandymas suprasti, kas atsitiko

Vernonas – toks personažas, kurio pasirinkimas pagrindiniu knygos veikėju nustebino daugelį aštriai feministinėms idėjoms atstovaujančios rašytojos bei kino kūrėjos Virginie Despentes skaitytojų. Kaip autorei kilo mintis personažu pasirinkti amžiaus vidurio krizės kamuojamą vyrą, išgyvenantį nuosmukį visomis įmanomomis formomis?

„Šios knygos visų pirma yra apie roko ir pankroko muziką, apie šios muzikos apgaubtą ir paveiktą pasaulį. Pagalvojau, kad baltasis vyras yra kaip tik tas tipažas, kuris ir įkūnija šį muzikos stilių. Na, o kita vertus, ši knyga man buvo puiki galimybė pabandyti „pasikeisti lytį“. Iš pradžių apie tai daug negalvojau, bet kai knyga buvo išspausdinta, supratau, kad visgi tai buvo geras sprendimas. Pastebėjau, kad tiek skaitytojai, tiek ir kritikai kur kas atlaidesni šiam vyrukui. Jei knygoje aprašomus dalykus darytų ir sprendimus priimtų moteris, ji būtų kur kas aštriau kritikuojama, analizuojama ir smerkiama. O mano knyga aiškiai įrodė, kad kai taip elgiasi vyras, viskas puiku – tai ne tik pateisinama, bet net ir savotiškai tuo žavimasi“, – apie personažo pasirinkimą pasakoja autorė.

Ji teigia sąmoningai kūrusi mielą, gal net šiek tiek naivų personažą, tačiau šis nesąs lėkštas ar nuspėjamas.

„Vernonas – tikrai mielas vyrukas ir labai vaikiškas. Bet tai todėl, kad aš pati šią savybę labai vertinu. Labiausiai man patinka tas faktas, kad jis neteisia žmonių. Jis atsiduria įvairiausiose situacijose, susitinka daugybę skirtingų žmonių ir jis tikrai nėra kvailys – jis labai gerai jaučia žmones, supranta, kas vyksta, – bet jis niekada nesmerkia žmonių. Galbūt tai nemažai pasako ir apie mano pačios roko muzikos kontekste susiformavusį pasaulio suvokimą – žmonių negalima smerkti ar teisti. Gyvenime susiduriame su keisčiausiomis istorijomis, keisčiausiais žmonių likimais ir tokiais personažais, kurie, atrodo, pasaulyje sau niekaip neranda vietos, bet būdamas su jais išmoksti, kad nevalia tų žmonių smerkti. Knygoje yra ir kitokių personažų, tiesiog persmelktų pykčio ir nevilties, bet Vernonas laikosi nesmerkimo politikos ir man tai atrodo tiesiog super“, – aiškina rašytoja.

Ne tik asmeninį, bet ir daug platesnį – vienos Vakarų visuomenės kartos – nuosmukį puikiai iliustruojanti trilogija taip pat kupina pačių įvairiausių personažų ir neįtikėtinų siužetinių linijų. Tačiau kas paskatino rinktis pasakoti būtent tokią istoriją?

„Kai parašiau šią trilogiją, man buvo 45-eri. Tai maždaug tas laikas gyvenime, kai po truputį imi labai aiškiai suprasti, kad taip, kaip buvo, daugiau nebebus, kad net ir geriausi dalykai gyvenime turi pabaigą. Ir paradoksas tas, jog tam, kad tą iš tiesų suvoktum ir šitą jausmą realiai išgyventum, turi sulaukti tokio amžiaus. Be to, tuo metu gyvenau Ispanijoje ir kaip tik buvau grįžusi į Prancūziją. Tiesiog negalėjau patikėti, kokie depresuoti ir liūdni yra paryžiečiai, ir bandžiau suvokti – kodėl? Tikrai privilegijuoti paryžiečiai buvo be galo nusivylę gyvenimu ir nelaimingi – tad aš pabandžiau suprasti, kas tas jausmas, ėdantis mus gyvus iš vidaus, kodėl mes tokie nusiminę ir liūdni. Atsakymo paieškos irgi sugulė į šią trilogiją“, – apie tikras knygų atsiradimo aplinkybes pasakoja autorė.