Kino scenarijų kūrėja ir rašytoja iš Naujosios Zelandijos Heather Morris prisipažįsta, kad 2003-iaisiais jos gyvenimas apsivertė. Tuomet, prieš du dešimtmečius, ji buvo supažindinta su senyvu ponu, kuris, kaip buvo pasakyta, „galimas daiktas, turi istoriją, kurią verta papasakoti“. Diena, kai Heather susitiko su Leilu Sokolovu, pakeitė jų abiejų gyvenimą. Jųdviejų draugystei suklestėjus, Leilas rašytojai patikėjo slapčiausias savo gyvenimo per Holokaustą patirtis.
Taip gimė Leilo Sokolovo liudijimais paremtas debiutinis autorės romanas „Aušvico tatuiruotojas“ (iš anglų k. vertė Vytautas Petrukaitis), užkariavęs pasaulines knygų bestselerių viršūnes ir iki šiol iš jų nesitraukiantis, išverstas į 51 kalbą ir pasaulyje parduotas daugiau nei 4,5 milijono egzempliorių tiražu.
Vėliau sekė ir knygos tęsinys – Cilkos Klein istorija paremtas romanas „Cilkos kelias“ (iš anglų k. vertė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė). Abi knygas lietuvių kalba išleido leidykla „Baltos lankos“.
„Ištatuiravau numerį ant jos rankos, o ji ištatuiravo savo vardą ant mano širdies“
Viskas prasidėjo 1942-ųjų balandį. Leilas Sokolovas, žydas iš Slovakijos, ištremiamas į Aušvico koncentracijos stovyklą. Leilas kalba keliomis kalbomis, tad priverčiamas tapti „Tätowierer“, kurio užduotis – amžinais ženklais, vėliau tapsiančiais vienu ryškiausių Holokausto simbolių, pažymėti stovyklos kalinius.
Vieną dieną Leilas, kalinys nr. 32407, pamato drebančią ir išsigandusią jauną merginą vardu Gita, laukiančią eilėje, kol numeris 4562 bus ištatuiruotas ant jos rankos. Leilui – žavingam šelmiui ir moterų numylėtiniui – tai meilė iš pirmo žvilgsnio. Po šio susitikimo jis tvirtai pasiryžta: privalo išgyventi pats ir išgelbėti Gitą.
Taip prasideda vienas ryškiausių ir drąsiausių, sukrečiantis, tačiau viltingas ir nepamirštamas Holokausto pasakojimas: Aušvico tatuiruotojo meilės ir išlikimo istorija.
Visą ypatingą istoriją H. Morris sužinojo po Gitos mirties praėjus vos dviem mėnesiams. Tuomet dar didžiulio sielvarto kaustomas Leilas susitikęs su ja taip ir pasakė: „Paskubėk viską užrašyti, nes aš turiu būti su Gita. Nebenoriu būti čia.“ Pati Gita savo istorija nesidalijo, gyveno lyg užversta knyga ir apie jos likimą nedaug žinojo net ir jos sūnus Garis.
Praėjus trejiems metams, sulaukęs 90-ies, Leilas mirė – papasakojęs nuostabią istoriją apie moterį, kurią mylėjo labiau už viską.
Grožis išgelbėjo jai gyvybę – ir pasmerkė ją kančiai
„Aušvico tatuiruotojo“ tęsinys – romanas „Cilkos kelias“ – taip pat paremtas tikra istorija. Kruopštus tyrimas, nuvedęs iki Maskvos, padėjo sužinoti ir suprasti, ką išgyveno ir kokiomis sąlygomis gyveno Cilka, kurią savo liudijimuose Leilas ne kartą buvo pavadinęs drąsiausiu kada nors sutiktu žmogumi. Autorė lankėsi ir Slovakijoje, bendravo su Cilkos artimaisiais – šie padėjo rekonstruoti jos gyvenimo istoriją.
1942-aisiais šešiolikmetė Cilka Klein ištremiama į Aušvico-Birkenau koncentracijos stovyklą. Vyresnysis karininkas Švarchuberis, neatsispyręs jos jaunystei ir grožiui, netrukus ją paskiria mirtininkių bloko viršininke ir priverčia tapti savo meiluže. Cilka suvokia: koncentracijos stovykloje galia, net ir primesta, lygi išlikimui. Tačiau už šią galią jai tenka brangiai mokėti.
Išvadavus Aušvicą-Birkenau, Cilka apkaltinama kolaboravimu su naciais ir sovietų įkalinama atšiauriausioje pasaulio vietoje – Vorkutos gulage už poliarinio rato Sibire. Ten ji praleis dešimt metų: negailėdama savęs slaugys ligonius, dirbs kitus alinančius darbus. Ir sutiks Aleksandrą, tomis žvėriškai sunkaus gyvenimo sąlygomis Cilkos širdyje pabudinusį meilę.
Šis romanas – neišmatuojamos žmogaus valios, pasiryžimo išgyventi ir gebėjimo mylėti bet kokiomis aplinkybėmis liudijimas.
Palikite komentarą