Mokslininkas aprašė, kaip atrodys mūsų planeta po 20 metų: Černobylis nebuvo paskutinė katastrofa pasaulyje. Knygos ištrauka

Garsaus britų žurnalisto, biologo, gamtos tyrinėtojo ir planetos sergėtojo sero Davido Attenborough knyga „Gyvenimas mūsų planetoje“ yra apie mūsų ateitį. O ateityje mūsų laukia nedidelis pasirinkimas: arba pražūti, arba išgyventi. Tačiau šitą pasirinkimą už ateities kartas turime padaryti mes jau dabar.

„Patogiai gyvename savo kuriamos katastrofos šešėlyje. O katastrofą lemia tie patys dalykai, kurie leidžia mums gyventi patogiai. Ir šitaip gyventi atrodo labai natūralu, kol nėra įtikinamos priežasties keisti elgesį ir kol neturime gero alternatyvaus plano. Štai kodėl parašiau šią knygą.

Gamtos pasaulis nyksta. Įrodymai – visur aplink mus. Tai vyko visą mano gyvenimą. Mačiau tai savo akimis. Ir galiausiai tai baigsis mūsų išnykimu.

Tačiau vis dar turime gerą alternatyvą.

Knygos autorius Davidas Attenboroughas sako: „Ši knyga – tai pasakojimas, kaip priėjome iki didžiausios savo klaidos ir kaip, – jeigu veiksime nieko nelaukdami, – vis dar galime ją ištaisyti.“

„Goodreads Choice Awards“ skaitytojų išrinkta geriausia 2020 metų knyga mokslo ir technologijų kategorijoje.  Goodreads reitingas – 4.51.

Kviečiame skaityti knygos „Gyvenimas mūsų planetoje“ ištrauką:

ĮŽANGA

Didžiausia mūsų klaida

Niekada anksčiau nebuvau lankęsis tokioje vietoje kaip Ukrainos miestas Pripetė. Tai visiškos nevilties vieta.

Iš pažiūros Pripetė – visai mielas miestas: čia yra alėjų, viešbučių, pramogų parkų, aikštė, ligoninė, centrinis paštas, geležinkelio stotis. Yra ir kelios mokyklos, baseinai, kavinių, barų, parduotuvių, universalinių parduotuvių ir kirpyklų, restoranas, įsikūręs prie upės, teatras, kino teatras, šokių ir gimnastikos salės bei futbolo stadionas su lengvosios atletikos takeliais. Pripetėje rasi visus mūsų žmogiškosios buveinės patogumus, sukurtus tam, kad čia būtų gera gyventi.

Miesto kultūros ir prekybos centrą supa daugiabučiai namai. Iš viso 160 daugiaaukščių pastatų, jungiamų gerai apgalvoto gatvelių tinklo. Kiekviename bute yra balkonas. Kiekviename name – skalbykla. Aukščiausi pastatai – beveik dvidešimties aukštų, kiekvienas karūnuotas milžinišku geležiniu kūju ir pjautuvu – simboliu, primenančiu šio miesto statytojus.

Pripetė pastatyta spartaus Sovietų Sąjungos augimo laikotarpiu – praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje. Tai buvo specialiai kurti idealūs namai, modernistinė utopija, pritaikyta beveik 50 000 žmonių – geriausiems Rytų bloko inžinieriams ir mokslininkams bei jaunoms jų šeimoms. Jie visi – besišypsantys, vaikštinėjantys plačiais bulvarais, stumiantys vaikų vežimėlius, besimokantys baleto, plaukiojantys olimpinio dydžio baseine ar besiirstantys valtimis upėje –užfiksuoti mėgėjiškoje devintojo dešimtmečio filmo juostoje.

Tačiau šiandien Pripetėje negyvena niekas. Trupančios sienos. Išdužę langai. Griūvančios sąramos. Klaidžiojant po tuos tamsius, tuščius pastatus reikia akylai žiūrėti po kojomis. Kirpyklose riogso nuvirtusios kėdės, ant grindų išmėtyti dulkėti plaukų suktukai ir pažirusios veidrodžių šukės. Universalinės parduotuvės palubėje karo dienos šviesos lempos. Miesto rotušės parketo atplaišos išmėtytos ant didingų marmuro laiptų. Ant mokyklos kabinetų grindų mėtosi vadovėliai ir pratybų sąsiuviniai, kuriuose mėlynu rašalu mirga daili kirilika. Baseinai tušti. Butuose stovinčių sofų sėdynės susmegusios iki grindų. Lovos supuvusios. Jokio judesio, lyg nuspaudus pauzės mygtuką. Išsigąsti, jei kas nors staiga sujuda nuo vėjo.

Už kiekvienų durų, pro kurias tik įžengsi, vis labiau jauti, kaip trūksta žmonių. Tas trūkumas labiausiai ir krinta į akis. Esu lankęsis ir kituose žmonių apleistuose miestuose – Pompėjoje, Angkoro šventykloje Kambodžoje ir Maču Pikču Peru – bet čia aplinka atrodo tokia įprasta, kad tik sustiprina pojūtį: žmonės iš Pripetės pasitraukė nenatūraliai. Pastatai ir buitis tokia pažįstama, jog supranti, kad viskas buvo apleista ne tiesiog bėgant laikui. Pripetė yra visiškos nevilties vieta, nes viskas čia, pradedant skelbimų lentomis, į kurias niekas nežiūri, baigiant logaritminėmis liniuotėmis tiksliųjų mokslų kabinete ar nebegrojančiu pianinu kavinėje, virto paminklu žmogaus gebėjimui prarasti viską, ko jam reikia ir ką jis brangina. Mes, žmonės, vieninteliai Žemėje galime sukurti pasaulius ir juos sunaikinti.

1986 metų balandžio 26-ąją sprogo ketvirtasis greta miesto stovinčios Vladimiro Iljičiaus Lenino atominės elektrinės, šiandien visų žinomos Černobylio pavadinimu, reaktorius. Sprogimas įvyko dėl prasto planavimo ir žmogiškos klaidos. Černobylio reaktoriai turėjo konstrukcijos trūkumų, apie kuriuos nežinojo aptarnaujantis personalas. Be to, jie nerūpestingai atliko savo darbą. Černobylis sprogo dėl klaidų – pačios žmogiškiausios priežasties.

Viršutinių sluoksnių vėjai virš Europos išnešiojo keturis šimtus kartų daugiau radioaktyviųjų medžiagų, nei sprogus Hirošimos ir Nagasakio bomboms kartu sudėjus. Jos krito iš dangaus lietumi ir sniegu, pateko į daugybės šalių dirvas ir vandenis. Galiausiai pasiekė ir mitybos grandinę. Vis dar nesutariama dėl šio įvykio sukeltų pirmalaikių mirčių skaičiaus, bet jų būta šimtai tūkstančių. Daug kas vadina Černobylį brangiausia aplinkos katastrofa istorijoje.

Deja, tai netiesa. Pastarąjį šimtmetį diena po dienos beveik nepastebimai visoje planetoje kai kas vyksta. Vyksta taip pat dėl blogo planavimo ir žmogiškų klaidų. Ne dėl kokio nors nelemto nelaimingo atsitikimo, o dėl neatleistino aplaidumo ir nesupratimo, kuris veikia viską, ką darome. Tai prasidėjo ne nuo sprogimo, o tyliai ir nejuntamai – dėl įvairių globalių ir sudėtingų priežasčių. To pasekmių nepamatuosi prietaisu – tokiu kaip radiacijos matuoklis. Prireikė šimtų tyrimų visame pasaulyje, kad būtų patvirtinta, jog apskritai kažkas vyksta. Ir to vyksmo poveikis bus kur kas didesnis nei kelių nelaimingų valstybių dirvožemio ir vandenų užterštumas. Tai gali išmušti iš pusiausvyros ir sugriauti viską, kas mums atrodo duotybė.

Kalbu apie tikrąją šių laikų tragediją – spartėjantį mūsų planetos biologinės įvairovės nykimą. Kad gyvybė planetoje išties klestėtų, biologinė įvairovė turi būti be galo didelė. Planeta gali normaliai gyvuoti tik tada, kai milijardai skirtingų atskirų organizmų geriausiai išnaudoja kiekvieną prieinamą išteklių bei galimybę ir milijonai rūšių sąveikauja tarpusavyje, palaikydamos viena kitą. Kuo didesnė biologinė įvairovė, tuo saugesnė visa gyvybė Žemėje, taip pat ir mes. Tačiau dabar žmonės gyvena Žemėje taip, kad biologinė įvairovė nuolat mažėja.

Visi esame kalti, nors, žinoma, ne asmeniškai. Tik pastaraisiais dešimtmečiais pagaliau supratome, kad mūsų gimtasis žmonių pasaulis visada buvo natūraliai netvarus. O supratę galime rinktis. Toliau gyventi laimingą gyvenimą, auginti šeimas, siekti dorų savo kuriamos šiuolaikinės visuomenės tikslų, ignoruodami prie slenksčio laukiančią katastrofą. Arba galime keistis.

Šis pasirinkimas anaiptol nėra paprastas ir aiškus. Juk, šiaip ar taip, labai žmogiška laikytis įsikibus to, ką žinome, ir atmesti arba bijoti to, ko nežinome. Kas rytą atitraukę užuolaidas Pripetės žmonės pirmiausia pamatydavo didžiulę atominę elektrinę, kuri vieną dieną sugriaus jų gyvenimą. Dauguma gyventojų joje dirbo. Likusieji priklausė nuo tų, kurie ten dirbo. Jie turėjo suprasti, kaip pavojinga gyventi arti atominės elektrinės, tačiau abejoju, ar būtų sugalvoję išjungti jos reaktorius. Černobylis tiekė jiems brangią prekę – patogų gyvenimą.

Šiandieną mes visi esame Pripetės gyventojai. Patogiai gyvename savo kuriamos katastrofos šešėlyje. O katastrofą lemia tie patys dalykai, kurie leidžia mums gyventi patogiai. Ir šitaip gyventi atrodo labai natūralu, kol nėra įtikinamos priežasties keisti elgesį ir kol neturime gero alternatyvaus plano. Štai kodėl parašiau šią knygą.

Gamtos pasaulis nyksta. Įrodymai – visur aplink mus. Tai vyko visą mano gyvenimą. Mačiau tai savo akimis. Ir galiausiai tai baigsis mūsų išnykimu.

Tačiau vis dar yra laiko išjungti reaktorių. Ir mes vis dar turime gerą alternatyvą.

Ši knyga – tai pasakojimas, kaip priėjome iki didžiausios savo klaidos ir kaip, – jeigu veiksime nieko nelaukdami, – vis dar galime ją ištaisyti.

***

XXXXX

2030-ieji

Kelis dešimtmečius agresyviai kirtus ir neteisėtai deginus Amazonės baseino miškus siekiant paversti daugiau ploto dirbamais laukais, iki ketvirtojo dvidešimt pirmo amžiaus dešimtmečio Amazonės atogrąžų miškai sumažės 75 procentais. Nors plotai atrodys dideli, bus pasiektas lūžio taškas ir prasidės reiškinys, vadinamas miško nykimu. Iš sumažėjusio skliauto miškas staiga nebeįstengs išskirti pakankamai drėgmės, kad susidarytų lietaus debesys, todėl dauguma pažeidžiamų Amazonės miškų pirmiausia virs sezoniškai išdžiūvančiais, vėliau – atviromis savanomis. Smukimas bus skatinantis pats save: kuo labiau nyks miškas, tuo daugiau bus priežasčių jam nykti toliau. Todėl prognozuojama, kad Amazonės baseino miškų išnykimas bus staigus ir triuškinamasi. Biologinės įvairovės praradimas bus katastrofiškas: viena iš dešimties pasaulyje žinomų rūšių gyvena būtent Amazonės miškuose; tad nesuskaičiuojamai nykstanti atogrąžų gyvūnija sukels domino efektą visoje ekosistemoje. Bus smarkiai paveiktos visos laukinės populiacijos, kiekvienam individui darysis vis sunkiau rasti maisto ir daugintis.

Rūšys, iš kurių gamindavome vaistus, naujus maisto produktus arba kurias naudojome pramonėje, išnyks anksčiau, nei mes sužinosime, kad jos egzistavo. Bet žmonijai tai kainuos kur kas daugiau ir bus labiau apčiuopiama. Mes neteksime daugybės paslaugų, kurias visuomet teikė Amazonė. Prasidės nevaldomi potvyniai, nes išdžiūvusių medžių šaknys nebesulaikys dirvožemio, nešamo į upes tekančio vandens. Trisdešimčiai milijonų žmonių gali tekti palikti baseiną, tarp jų – beveik trims milijonams senųjų vietinių gyventojų. Drėgmės pokyčiai ore greičiausiai sumažins kritulių kiekį visoje Pietų Amerikoje, didžiuosiuose jos miestuose ims trūkti vandens, ir, ironiška, kils sausros dirbamuose laukuose, kurie įveisti iškirtus miškus. Maisto gamyba Brazilijoje, Peru, Bolivijoje ir Paragvajuje nukentės radikaliai.

Didžiausia Amazonės baseino nauda aplinkai buvo ta, kad visą holoceno periodą daugiau kaip 100 milijardų tonų anglies buvo „užrakinta“ medžiuose. Gaisrai kiekvienu sausuoju sezonu vis daugiau jos paleidžia į atmosferą. Miško gebėjimas vykdyti fotosintezę vis labiau menksta, ir tai reiškia, kad kiekvienais metais tas regionas pašalina vis mažiau anglies dioksido. Papildomas anglies dioksidas atmosferoje neabejotinai dar labiau paspartins pasaulinį atšilimą.

Kitame Žemės gale Arkties vandenynas trečiajame dešimtmetyje sulauks pirmosios vasaros be ledoii. Šiaurės ašigalyje atsivers vandenys. Netgi per daugybę metų pavėsinguose fiorduose susikaupę stori ledo sluoksniai neištvers karščio ir ims tirpti. Dumblių miškai, klestėję po ledynais, atsidurs vandenyje ir paveiks visą Arkties mitybos grandinę.

Kadangi Žemėje bus mažiau ledo, planeta kasmet taps vis mažiau balta, o tai reiškia, kad vis mažiau Saulės energijos bus atspindėta atgal į kosmosą ir taip dar labiau sustiprės pasaulinis atšilimas. Arktis praras gebėjimą atvėsinti planetą.

***

2040-ieji

Kitas reikšmingas lūžis įvyks praėjus keleriems metams po planetos temperatūros pakilimo. Jau kelis dešimtmečius šylantis klimatas šiaurėje tirpdo amžinąjį įšalą – anksčiau po didžiosios dalies Aliaskos, Šiaurės Kanados ir Rusijos tundra ir miškais buvusį įšalusį dirvožemįiii. Tą tendenciją kur kas sunkiau pastebėti ir apskaičiuoti nei ledynų tirpsmą jūrose, tačiau jis potencialiai daug pavojingesnis. Visą holoceną sušalęs vanduo sudarė 80 procentų tų regionų grunto. Sušilusioje Žemėje to nebebus. Vienintelis to atlydžio požymis paviršiuje yra naujų ežerų ir šlykščių kraterių atsiradimas toli šiaurėje, kur, vandeniui susigėrus, įgriūva žemė. Bet penktajame šio amžiaus dešimtmetyje prognozuojama kur kas didesnė tundros griūtis. Kai ledas, kuris laikė gruntą, išnyks, visa šiaurė – ketvirtis sausumos visame Šiaurės pusrutulyje – per kelerius metus gali virsti purvo vonia. Vyks masinės nuošliaužos ir milžiniški potvyniai, nes milijonai kubinių metrų ištežusios žemės ims slinkti į žemesnes vietas. Šimtai upių pakeis kryptį, tūkstančiai mažų ežerėlių išseks. Ežerai netoli pakrančių išsilies į vandenyną, nešdami didžiulę gėlo dumblino vandens masę. Poveikis vietos gyvūnijai bus katastrofiškas, o tame regione gyvenantys žmonės – vietinės tautelės, žvejų bendruomenės, naftos ir dujų kompanijų darbuotojai, transporto ir miškininkystės darbininkai – turės išsikraustyti kitur. Tačiau šis atodrėkis paveiks kiekvieną Žemės kampelį. Tūkstančius metų amžinasis įšalas laikė užrakinęs maždaug 1400 gigatonų anglies, keturis kartus daugiau, nei žmonija išskyrė per pastaruosius 200 metų ir dvigubai daugiau, nei jos yra atmosferoje. Atlydys išleidinės tą anglį palaipsniui, per daug metų, pamažu atsukdamas metano ir anglies dioksido dujų kranelį, kurio mums niekada nepavyks užsukti.

• Tarp manančiųjų, kad Amazonės baseinas artimiausiu metu išnyks, yra brazilų Žemės sistemos mokslininkas Carlosas Nobre. Informatyvų interviu su juo galima rasti čia.
• Straipsnis: Nobre, C. A. ir kt. (2016), „Land-use and climate change risks in the Amazon and the need of a novel sustainable development paradigm“,
• Duomenų, kiek ledo prarandama, geriausia ieškoti IPCC specialiojoje ataskaitoje apie vandenyną ir kriosferą kintant klimatui (2019), ir Arctic Monitoring and Assessment Programme Climate Change Update 2019: An Update to Key Findings of Snow, Water, Ice and Permafrost in the Arctic (SWIPA) 2017.
• Apie amžinąjį įšalą naujausios informacijos galima rasti Global Terrestrial Network for Permafrost.