Tobula knyga ieškantiems jautrumo, tikrumo ir tikrai geros literatūros

Iškart pasakysiu – neskaičiau knygos „Gyveno kartą Uvė“. Kai ji buvo išleista, dirbau knygyne, ir mačiau kokį ažiotažą leidinys sukėlė. Visi pirko, skaitė, gyrė. Kažkaip neužšokau ant bangos. Prastas viršelis ir anotacija tuo metu neviliojo. Ai, galvojau, vėl žmonės kvailioja. Džiaugiausi tik, kad pirko iš manęs tas knygas. Tad gavusi to paties autoriaus kitą romaną, neskubėjau. Gulėjo, gulėjo jis mano neskaitytų knygų lentynoje, kol visai nebeišsirinkau, ką skaityti ir, tiesiogine to žodžio prasme, bedžiau pirštu. Brita Marija tapo išrinktąją, o pirmas perskaitytas skyrius mane prikaustė. Žinojau, kad ilgam man šitos knygso neužteks…

Britai Marijai 63 metai. Ji negali pakęsti netvarkos. Brita Marija kasdien valo langus tik su ta pačia priemone, kasdien soda išvalo čiužinį, jos indai ir stalo įrankiai visada sudėti tik ta pačia tvarka, o grindys tokios spindinčios, kad nuo jų galima valgyti. Tik ne Britos Marijos namuose – čia visi turi elgtis padoriai. Deja, jau daug metų jos vyras taip nesielgia. Ji žino, jog jis turi meilužę ir ryžtasi jį palikti. Moteriai net pavyksta gauti darbą! Ji išsikrausto į Borgo miestelį, dirbti pramogų centro prižiūrėtoja. Borgas – itin mažas nykstantis miestelis. Valdžia jau uždarė daugybę įmonių, jaunimas čia nepasiliko. Liko tik ištikimi gyventojai ir saujelė vaikų, kuriems dvasią palaiko… futbolas. Ir visi miestelėnai čia pamišę dėl futbolo. Čia veikia vos viena picerija, kuri teikia ir parduotuvės, pašto, automobilių serviso paslaugas. Jame renkasi likę gyventojai ir stebi visas varžybas sirgdamai už savas komandas. Britai Marijai toks gyvenimas atrodo absoliučiai nepriimtinas ir nesuprantamas, tačiau kitokio darbo ji negaus ir turi prisitaikyti. Ir taikosi. Susipažįsta su miestelėnais, jie bando pažinti ją. Ypač vaikai. Vieni kažko netekę, kiti dar nepritapę, tačiau visi dievinantys futbolą ir bandantys atkurti Borgo futbolo komandą. Tik jiems labai reikia trenerio. O gal visgi tiks ir trenerė…?

Geriausias šiais metais skaitytas romanas. Jis mane taip paveikė, taip sujaudino, kad užbaigiau ašarodama. Bet ašarojau ir eigoje, skaitydama. Jei skaitysit taip paviršutiniškai, matysit dėl tvarkos pamišusią Britą Mariją ir jos įsitvirtinimą normaliame pasaulyje. Jei žvelgsi giliau, su kiekvienu puslapiu tu nersi į žaizdotą moters sielą ir pamažu suprasi, kas ir kodėl Britai Marijai vyksta.

Knyga man labai priminė Eleonoros Olifant istoriją, tad pastarosios gerbėjai tikrai ir šiuo romanu nenusivils. Tas virsmas, gyvenimo priėmimas, pamokos ir susitaikymas tokie vertingi. Ir perteikti ne per pamokslus, o šilumą, humorą ir tikrumą. O jau rašymo stilius… Tikras saldainis pasiilgusiems kokybiško teksto ir vertimo. Jei vietos komiškos, tai juokiesi ir žandai plyšta (o tokių vietų daug!), jei jaudinančios – išgyveni viską visa siela.

Brita Marija – vienareikšmiškai yra tas personažas, kurio niekad nepamiršiu, o knygą skaitysiu dar kartą. Ir dar. Kai perskaičius išliejau emocijas, ją skaityti užsimanė ir mano vyras, ir mamytė. Tikrai ne dėl to, kad aš gera pardavėja, o todėl, kad knyga tikrai tikrai labai gili ir gera. Dabar keliauju į biblioteką ieškoti kitų autoriaus knygų: „Gyveno kartą Uvė“ ir „Močiutė perduoda linkėjimų ir atsiprašo“. Rašė man žmonės, kad Uvė yra nuostabiai stiprus kūrinys. Net neabejoju ir kartu bijau jo imtis. O Britą Mariją labai labai nuoširdžiai rekomenduoju visiems norintiems paprastos, bet tokios labai ypatingos ir jaudinančios knygos.