M. Waltario knyga „Mirties angelas“ – baugus istorijos pasikartojimas

„Ši knyga – daugiau nei romanas, žlungantis Konstantinopolis – daugiau nei praeities miestas“, – rašė suomių spauda, pasirodžius Mikos Waltario romanui „Mirties angelas“.

Daugiasluoksnis pasakojimas apie Konstantinopolio žlugimą 1453-iaisiais laikomas vienu geriausių istorinių romanų pasaulyje, o iš visos vieno garsiausių visų laikų suomių rašytojų M. Waltario kūrybos „Mirties angelas“ išsiskiria stiliaus glaustumu, struktūra ir lakoniška poetika. Beje, pasirodžius šiam romanui dalis kritikų jo aktualijas lygino su Suomija ir Baltijos šalimis, o romano potekstė kaip niekad aktuali ir šiandien.

1453-ieji laikomi tūkstantmetės Rytų Romos – Konstantinopolio – nepaprastai turtingo ir galingo miesto, svarbaus Rytų krikščionių dvasinio centro, žlugimo metais. Rytų barbarų ne kartą suptas Konstantinopolis neatsilaikė prieš turkų sultono Mechmedo II kariauną. Konstantinopolio gynėjai, nesulaukę žadėtos Vakarų paramos, narsiai gynė miestą, tačiau, pasak kronikininko, „viską nulėmė patrankos“. Tuomet Europa nesuvokė, kad, leidusi žlugti Bizantijos imperijai, nulėmė ir savo likimą. 1453 m. gegužės 29 d. užėmę miestą turkai po kelerių metų nukariavo Atėnus, netrukus įsibrovė į Graikiją bei kitas Europos šalis. „Mirties angelas“ – paslaptingo svetimšalio dienoraštis, pasakojantis apie paskutinius Konstantinopolio mėnesius. Svetimšalio, kuris taria privaląs likti mirštančiame pasakiškų turtų ir pirmapradžių misterijų mieste. Kartu tai poetiškas pasakojimas apie nepaprastą meilę, kurios neužblėsina nė juodžiausia legenda.

Istoriniuose romanuose – žmogus, kuris nesikeičia per amžius

Savo tėvynainiams atvėręs pasaulį M. Waltaris tapo ir, ko gero, pasaulyje žinomiausiu suomių rašytoju, vienas populiariausių jo romanų „Sinuhė egiptietis“ išverstas net į 40 kalbų. Ko gero, Lietuvos skaitytojams M. Waltaris taip pat geriausiai žinomas kaip „Sinuhės egiptiečio“ autorius.

M. Waltaris nuo jaunystės buvo ne tik vienas originaliausių, bet kartu ir labiausiai kritikuojamų rašytojų Suomijoje – dėl kūrybinių užmojų ir didelio produktyvumo. Romanas apie senovės Egiptą buvo didžioji M. Waltario svajonė, galima sakyti, kad „Sinuhei egiptiečiui“ jis ruošėsi beveik dvidešimt metų. Įdomiausia, kad stulbinančią istoriją apie Egiptą autorius parašė nė karto nesilankęs Afrikoje, o įsigyventi į rašomą istoriją jam padėjo įvairiausi daiktai, pavyzdžiui, rašydamas prieš akis turėjo nugludintą trikampį akmenį – kaukolės atvėrimo įrankį.

Didžiulės apimties „Sinuhė egiptietis“ – romanas, apimantis beveik visas gyvenimo sritis: papročius, religiją, dailę, ekonomiką, karo meną ir mediciną. Tiesa, iš pradžių turėdami galvoje tai, kad M. Waltaris nejautė nei noro, nei poreikio apsilankyti Egipte, kritikai abejojo vieno ar kito aprašyto dalyko ar papročio patikimumu, tačiau specialistams patikinus faktų teisingumą, romanas greitai skynėsi kelią, buvo išleistas Prancūzijoje, JAV laikėsi tarp perkamiausių knygų net dvejus metus.

„Sinuhės egiptiečio“, kaip ir kitų M. Waltario romanų, viena svarbiausių populiarumo priežasčių galima laikyti taiklią tolimos praeities įvykių sąsają su nūdiena. M. Waltaris sakė visada stengęsis vaizduoti žmogaus bruožus, kurie nesikeičia per amžius.

Ypatinga meilė Stambului

„Mirties angelas“ – romanas, nukeliantis į vieną mylimiausių M. Waltario miestų. Pirmąkart Stambulą – „keistą, žiaurią, galingą žemę anapus Bosforo“ – M. Waltaris aplankė būdamas dvidešimties, bet net perkopęs penktą dešimtį sakydavo nesiliaująs ilgėtis to miesto.

„Manau, nedaug pasaulyje yra vietų, taip audrinančių vaizduotę ir taip prislegiančių praeities svoriu kaip ši, dviejų trijų tūkstantmečių susluoksniuota žemė, kur sodų apsupty stovi senasis sultonų seralis, Sofijos soboras, Sultono Ahmedo mečetė ir Hipodromas.“

Tą ilgesį liudija ir rašytojo kūryba – ypač istoriniai romanai, kurių veikėjai paprastai keliauja po Europos šalis, o, pasukę į rytus, sustoja Konstantinopolyje (dab. Stambule). Ne kartą lankęsis šiame mieste ir neblogai jį pažinojęs, M. Waltaris jį įamžino kelionių knygose „Vienišojo traukinys“, „Išvykau į Stambulą“, romanuose „Mikaelis Klajūnas“ ir „Mikaelis Sultono tarnas“. Bet, žinoma, visų didžiausias paminklas šiam miestui – romanas „Mirties angelas“.

Viena didžiausių Europos tragedijų

Romano apie vieną didžiausių Europos kultūros tragedijų M. Waltaris ėmėsi galvodamas apie artėjančią jos sukaktį ir numanydamas, kad 1953-iaisiais pasaulis prisimins pralaimėjimą, prieš penkis šimtus metų nulėmusį viso žemyno likimą. M. Waltaris pradėjo knygą nuo kelionės: Johanas Peregrinas, jaunas graikų raštininkas, genamas žinių troškulio, leidžiasi per politinių ir religinių konfliktų draskomą Europą.

Jis nukanka į Bazelį, Ferarą ir Florenciją, stebi Bažnyčios susirinkimo diskusijas ir labai nusivilia tuo, ką pamato: didieji Europos protai mėnesių mėnesius ginčijasi dėl vienos raštų raidės, ambicijų kurstomi skutinėja kodeksus, nė nesistengdami išbristi iš tuščių kalbų liūno. Apimtas nevilties ir besiblaškydamas po pasaulį Johanas suvokia, kad senasis pasaulis žlugs, kad aušta nauji laikai, o vangi Europa beveik nesijaudina dėl slenkančios grėsmės.

Vienintelis išlikęs Konstantinopolio tragedijos liudijimas

Tiesa, Konstantinopolis autoriui nepasidavė taip lengvai. Parašęs bemaž penkis šimtus puslapių, M. Waltaris pasijuto įklimpęs į pasakojimą taip pat kaip jo ironizuojami Bažnyčios Tėvai į diskusijas.

Po metų rašytojas Konstantinopolio žlugimo temos ėmėsi iš naujo ir romaną išgelbėjo netikėtai prisiminęs Venecijos Šv. Morkaus bibliotekoje skaitytą laivyno gydytojo Niccolo Barbaro dienoraštį, kaip manoma, vienintelį išlikusį 1453 m. Konstantinopolio apsiausties dalyvio liudijimą.

Prisiminimuose buvo tokia eilutė: „Angelo Zacaria, graikas, išdavęs turkams“. Istorija neatskleidžia, kas buvo A. Zacaria, bet jį įamžinusi pastaba nulėmė pagrindinio „Mirties angelo“ personažo elgesį ir veiksmus.

Romane pasakojama apie kelių mėnesių laikotarpį, per kurį paaiškėja daugybė neišvengiamo istorinio lūžio priežasčių, parodomos ir valdžios vidinės intrigos, gresiant išorės priešams, ir priešo beatodairiškos klastos.

Atvykęs į Konstantinopolį, Johanas iš karto pajunta mieste tvyrantį baimingą laukimą – sklando gandai, kad Konstantinopolio link artėja galinga musulmonų artilerija su parsidavėlio vengro Orbano nulieta didžiausia pasaulio patranka. Johanas supranta, kad Konstantinopolis nepajėgs apsiginti, kad turkai pavergs kraštą, bet niekur nebėga.

Imperatorius Konstantinas, tikėdamasis Vakarų pagalbos neišvengiamose kovose su turkais, pritarė Rytų ir Vakarų Bažnyčių unijai, nors liaudis ir kai kurie pareigūnai priešinosi ir laikė tai išdavyste. Vis dėlto gyventojai didžiuojasi purpure gimusiu imperatoriumi ir tikisi, kad atsilaikys prieš turkus, kuriems Konstantinopolis kaip kliuvinys, trukdantis judėti toliau į Europą. Miestiečiai guodžiasi prisiminimu, kad priešai ir anksčiau puolė miestą, bet atsitraukdavo, neįveikę galingų mūrų, be to, šįkart miestą gelbės ir Vakarai. Tačiau Konstantinopolį pasiekia labai menka Vakarų pagalba.

Rytų ir Vakarų susidūrimas

M. Waltaris padėjo „Mirties angelo“ rankraštį į stalčių ir, kol buvo gyvas, leidėjui jo nerodė. Romanas išėjo tik 1981-aisiais, jau po rašytojo mirties. Lakoniškas, poetiškas pasakojimo stilius išryškina daugybę neišvengiamos pražūties ir Rytų atėjūnų pergalės simbolių. Turkų pabūklai trupina miesto sienas, krikščionys vis mūrija jų spragas, sienos aukštos, bet galiausiai turkai užkopia ant mūrų, suvertę į krūvas saviškių lavonus.

Miesto gynėjai jūroje nutiesia užtvarą, tikėdamiesi šitaip sulaikyti musulmonų laivyną, per mūšį paleidžia ir graikišką ugnį, bet niekas negelbsti: „Laikant žuvį rankoje nusileido saulė ir pasaulį sutemos užgulė“, – rašo dienoraštyje Johanas.

Poetika, perkeltinės reikšmės nenuklaidina M. Waltario nuo istorinės tiesos – ginklai, mūšių scenos, miesto aprašymas, buities detalės, istorinis kontekstas, kuriuo remiamasi parodant Vakarų pralaimėjimą Rytams, atitinka šaltinių liudijimus.

Romano veikėjai – istoriniai prototipai

Dauguma svarbiausių „Mirties angelo“ veikėjų, išskyrus Johaną Angelą, turi prototipus – ne tik imperatorius Konstantinas, kurio palaikai, pasak liudijimų, po apsiausties atpažinti tik iš purpurinių batų, bet ir „realiąją politiką“ varęs Lukas Notaras, vokietis technikas Johanas Grantas, nuo žaizdų miręs genujietis Džovanis Džustinianis.

Tik Johano mylimosios – Anos Notaros likimą M. Waltaris, matyt, siekdamas dramatizmo, šiek tiek pakeitė: dokumentuose rašoma, kad moteris tokia pavarde paliko Konstantinopolį prieš turkų apsiaustį, sėkmingai pasiekė Veneciją, o ten vėliau globojo Bizantijos pabėgėlius ir įsteigė pirmąją graikų spaustuvę.

Baltijos šalių likimas

Pasirodžius „Mirties angelui“ „New York Times“ literatūrinio priedo apžvalgininkas iškart pastebėjo, kad „Mirties angelas“ – tai romanas apie Europą ir jos šalių kovą prieš pavergėjų idėjas. Kai kurie kritikai matė paralelių su šeštojo dešimtmečio Europa – jau perkirsta geležine uždanga ir vis labiau veikiama stiprėjančio Rytų bloko, komunistų stovyklos.

Suomiai romane įžvelgė nemažai Žiemos karo ir Suomijos kovos su Sovietų Sąjunga paralelių, taip pat Baltijos šalių okupacijos sugretinimų, juolab kad Mechmedas, kuriam svarbiausia laimėti karą, labai panašus į Staliną.

Nerasdamas svarios priežasties pulti miestą ir nenorėdamas sugriauti savo, kaip teisingo žmogaus, įvaizdžio, jis sugalvoja puolimą pateisinančią provokaciją. Mechmedas valdo teroru, o jo susidorojimas su Konstantinopolio elitu primena bolševikų veiksmus prieš Baltijos šalių inteligentiją. Romane rašoma, kad pro siaurus vartus į miestą įjojęs sultonas surengia kruviną pirtį ir baisiausiai nubaudžia „realistus“, gelbėjusius savo kailį ir tikėjusius, kad nugalėtojas jų neskriaus.

Kunigaikštis Lukas Notaras, romano pradžioje sakantis, jog „verčiau turkiškas turbanas nei popiežiaus mitra“, vis ragina neerzinti turkų, nes Mechmedas ne kartą įrodė ateinąs su taikingais siekiais ir nesirengiąs pavergti krašto gyventojų. Toks būsimo jo vado garbstymas primena ir kai kurių Baltijos šalių inteligentų elgesį.

Sultonas negailestingas ir jo užmačioms prieštaraujantiems saviškiams – turkų stovykloje veikia taikinga opozicija, kurios vadovą taip pat sutraiško. Liūdną ateitį, romane vadinamą „žvėries laikais“, galima suprasti ir kaip sovietus, atėjusius į Baltijos kraštus, juolab kad pats M. Waltaris seniai žinojo, jog žmonės taip juos vadina. Taigi nors siužetas nukelia į Stambulą, „Mirties angelas“ yra kur kas arčiau nei gali atrodyti.