Karas, po kurio turėjo stoti „amžinoji taika“: kas kaltas dėl dvidešimties milijonų pražudytų gyvybių? Knygos ištrauka

Vilniečio autoriaus Vitalijaus Michalovskio knygoje „Pirmasis pasaulinis. Istorijos įdomybės“ 1914–1918 m. Europą ir pasaulį drebinęs karas aprašomas šiek tiek kitaip, nei įprasta rašyti apie karus. Kiekvienas skyrelis – tai pasakojimas apie vieną ar kitą įvykį, vienokį ar kitokį Didžiojo karo, kaip anuomet vadintas Pirmasis pasaulinis, aspektą.

Dalis šių trumpų, bet neįtikėtinai įdomių istorijų – gana nereikšmingi epizodai apokaliptiniame pasaulio galingųjų susirėmime. Taip, dažnai siaubingi, dažnai tragiški, kad būtų žaismingai pavadinti įdomybėmis, bet būtent tokie epizodai ir sudarė visą siaubingų žmonijos tarpusavio skerdynių mozaiką.

Ši knyga bus įdomi ne tik tiems, kurie domisi karo istorija, bet ir besidomintiems tų laikų inovacijomis, naujais politiniais vėjais, kolektyvine psichologija, gyventojų nuotaikomis. Žinoma, neapsieita ir be mėginimų atsakyti į klausimą, kas kaltas dėl dvidešimties milijonų pražudytų gyvybių, dėl dar didesnio skaičiaus sužeistųjų, negrįžtamai fiziškai ir psichiškai suluošintų žmonių, savo artimųjų – tėvų, vaikų, brolių ir seserų netekusių žmonių?

Pirmasis pasaulinis tapo karu, po kurio našta griuvo senasis ir kurio liepsnose gimė naujasis pasaulis. Ar tada daug kas galėjo numatyti, kad „amžinoji taika“ tebus trumpas žmonijos atokvėpis prieš dar baisesnį Antrąjį pasaulinį karą?

Kviečiame skaityti knygos ištrauką:

Juodoji propaganda

Pirmasis pasaulinis karas tapo ir pirmuoju totalinės propagandos karu. Tūkstantiniais tiražais leidžiami laikraščiai, plakatai, atsišaukimai, kabinti ant kiekvieno kampo, dalyti didžiausio žmonių susibūrimo vietose, pasiekdavo kiekvieną šalies gyventoją. Būtent per Didįjį karą propaganda tapo ištisa industrija, kurioje darbavosi tūkstančiai tuometinių „viešosios nuomonės formuotojų“. Galingoms Vakarų šalių propagandos mašinoms dirbo ne tik specialiai parengti kariškiai, bet ir gabūs žurnalistai, rašytojai, dailininkai, gatvių ir aludžių agitatoriai. Deja, daugelio jų kūrybiniai sugebėjimai ir talentai buvo panaudoti pačios purviniausios, juodžiausios propagandos sklaidai. Priėjimo prie alternatyvių informacijos šaltinių tuometinė visuomenė tiesiog neturėjo.

Vokiečių žvalgybos vadovo pulkininko Walterio Nicolai nuomone, savo propagandos mašinos darbą geriausiai sustygavo britai. Šio kariškio teiginiams savo atsiminimuose visiškai pritarė ir generolas Erichas Ludendorffas. Britų propaganda buvo ne tik tikslinga ir agresyvi, bet ir paprasta, taikanti į plačius visuomenės sluoksnius. Juk ne veltui tuometinis spaudos magnatas Alfredas Harmsworthas pripažintas žmogumi, labai prisidėjusiu prie tautiečių nuotaikų formavimo ir galutinės pergalės. Beje, tas pats A. Harmsworthas karo pabaigoje vadovavo propagandos priešo teritorijoje tarnybai.

Vokiečiams įsiveržus į Belgiją, okupuotą kraštą užtvindė teroras. Nors „Belgijos prievartavimui“ pritarė toli gražu ne visi svarbias pareigas užimantys vokiečių kariškiai (juolab tik maža dalis vokiečių dalyvavo egzekucijose), britų ir prancūzų propagandininkams tai nebuvo svarbu.

Londone suprasta, kad norint maksimaliai sustiprinti visuomenės neapykantą „Europos hunams“, taip pat į kariuomenę pritraukti vis naujų savanorių, nereikia apsiriboti įvardijant tikruosius priešo nusikaltimus. Taigi, siūlyta per daug nesivaržyti. Gerokas spalvų sutirštinimas ir atvira dezinformacija karo sąlygomis pripažinta absoliučiai pateisinama, netgi sveikintina priemone. Tai buvo juodosios propagandos eros pradžia.

Kiekvieną rytą britų dienraščiai savo skaitytojus užversdavo vis naujais vokiečių barbarybės liudijimais. Smulkiausiai pasakota apie tai, kaip Belgijoje šeimininkaujantys „niekšai“ persmeigia durtuvais kūdikius ir šautuvų buožėmis užmuša senukus. Neretai ta pati išgalvota istorija „nutikdavo“ iškart keliose skirtingose vietose. Nuo pradinio pasakojimo varianto sugedusio telefono principu netrukus atsiskirdavo kelios savarankiškos, viena už kitą kraupesnės istorijos. Tūkstančiai apmokamų ir neapmokamų agitatorių išnešiodavo tuos pramanus po visos šalies aludes, kavines, turgavietes.

Žinoma, propaganda tėvynėje neapsiribota. Tarp fronto karių taip pat platinti lapeliai su smulkiai išvardytomis Vilhelmo II kariuomenės piktadarybėmis. Vokiečių vadovybė, šokiruota tokio akivaizdaus melo ir neapykantos pliūpsnio, bandė neigti „pasibjaurėtiną šmeižtą“, siūlė burti nešališkų ekspertų iš neutralių šalių komisijas, kaltino britus negarbingu elgesiu, bet į kiekvieną bandymą piktintis būdavo atsakoma dar smarkesne juodosios propagandos lavina. „Klastingasis Albionas pristato mus taip, tarsi būtume nusikaltę prieš visą pasaulį. Ir tai jam puikiai sekasi!“ – laiške žmonai piktinosi kaizerio admirolas Alfredas von Tirpitzas.

Vokiečiai vaizduoti ne tik kaip nusikaltėliai ir kraugeriai, bet ir kaip pavojingi kultūros griovėjai, viso civilizuoto pasaulio priešai. Pačių vokiečių propaganda, vaizdavusi savo priešus greičiau pajuokiamai (prancūzus – „išlepusiais tinginiais“, o britus – „suktais prekeiviais“), netrukus suprato klydusi. Santarvės šalių skleidžiama neapykanta pasirodė kur kas efektyvesnė už menkinamas, daugiau žaismingas ir kvailokas nei grėsmingas, karikatūras vokiečių spaudoje. Vakarų fronte kovojęs Hit-leris „Mano kovoje“ pripažino, kad „tomių“ (taip buvo praminti britų kariai) vaizdavimas bailiais nevykėliais ir kariauti nemokančiais vertelgomis vokiečiams gerokai atsirūgo. Jie tiesiog nesitikėjo, kad mūšio lauke sutiktas priešas pasirodys toks piktas ir atkaklus.

Kartais britų propaganda paskleisdavo tiesiog neįtikėtinas istorijas. Štai 1917 m. balandį Londone prancūzų kalba leidžiamas „L`Independance belge“ paskelbė, kad surinktus kritusių Santarvės šalių kareivių palaikus vokiečiai perdirba į muilą ir pašarą kiaulėms. Žinutę apie slapta veikiantį „lavonų fabriką“ tuoj pat perspausdino didžiausi Britanijos ir jos sąjungininkų dienraščiai. Pasaulyje kilo didžiulė pasipiktinimo vokiečiais banga, o jiems liko tik skėsčioti rankomis.

Vokiečių karinio jūrų laivyno kepurę dėvinti giltinė skandina britų slaugę. L. Raemaekersopieš. 1918 m. Leidyklos „Briedis“ nuotr.

Aktyviai plėtota tema, esą vokiečiai Šiaurės Prancūzijoje ir Belgijoje persekioja katalikybę, tyčia griauna bažnyčias, niekina šventųjų paveikslus, karia kunigus ant varpų ir prievartauja vienuoles. Vokiečių tikinimai, kad pusė jų tautiečių patys išpažįsta katalikų tikėjimą ir nedrįstų kelti rankos prieš maldos namus, tiesiog paskendo beapeliacinių kaltinimų jūroje. Prancūzų propagandininkai vokiečių kariuomenę vaizdavo kaip „agresyvių homoseksualistų irštvą“. Primityviomis pornografinio turinio karikatūromis bandyta įteigti sąvokų „vokietis“ ir „homoseksualistas“ tapatumą. Netašytas, kraugeriškas, bedievis su keistais seksualiniais polinkiais – visa tai buvo vokietis! Išleista net atvirukų serija, kuriuose Paryžiaus Dievo Motinos katedros chimeros vaizduotos iškreiptais kaizerio ir jo generolų veidais. Esą taip ir bus, jei vokiečiai užims Paryžių.

Bene didžiausiu britų propagandos „šedevru“, tikra juodosios propagandos klasika, tapo istorija apie vokiečių neva nukryžiuotą Kanados korpuso karį. Vienas po kito spaudoje pasipylusiose publikacijose tikinta, kad į nelaisvę patekęs nelaimingasis bu-vo prismeigtas durtuvais prie medžio, o paskui jam perpjauta gerklė. Žinoma, neužmiršta paminėti, kad įvykį matė keli patikimi liudininkai.

Žinia greitai pasklido po pasaulį sukeldama naują neapykantos vokiečiams proveržį. Sąjunginių valstybių piliečiams buvo visiškai nesvarbu, kad kiekviename to meto laikraštyje aprašomo įvykio detalės gerokai skyrėsi: liudininkų skaičius tai didėjo, tai mažėjo, neaiški buvo nei tariamos egzekucijos vieta, nei aukos tapatybė, nei, galiausiai, konkrečios susidorojimo aplinkybės. Vieni teigė, kad kanadietis nukryžiuotas ant medinių svirno durų, kiti – kad prismeigtas prie medžio. Treti dievagojosi „žinantys“, kad auką „kaizerio banditai“ prikalė ant pakelės kryžiaus, prieš tai nuo jo nuplėšę Kristaus figūrą!

Britų paskleistas melas susilaukė tokio rezonanso, kad faktų tikrumu susidomėjo ne tik Kanados, bet ir JAV, kitų šalių vyriausybės. Vokiečiai nėrėsi iš kailio paneiginėdami vis naujomis detalėmis apaugančius kaltinimus ir be perstojo reikalavo objektyvaus tyrimo.

Neoficialiai klastotė pripažinta tik pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui. 1919 m. tarptautinės parodos Londone organizatoriai nutarė eksponuoti bronzinę 80 cm dydžio skulptūrėlę „Kanados Golgota“, vaizduojančią nukryžiuotą kanadietį ir aplink jį susispietusius vokiečius.

Sužinojusi apie šiuos ketinimus, Vokietija dar kartą griežtai pareikalavo pateikti svarius tariamo nusikaltimo įrodymus. Paaiškėjus, kad jokių svarių įrodymų iš tiesų nėra, „Kanados Golgota“ buvo tyliai išbraukta iš eksponatų sąrašo, nors nukryžiuotojo kanadiečio istorija kartais dar tikima ir šiandien.

1928 m. britų aukštuomenės atstovas Arthuras Ponsonby’is publikavo Santarvės šalių propagandai Pirmojo pasaulinio karo metais skirtą knygą „Melas vykstant karui“ (angl. Falsehood in War-Time). Joje autorius aprašė britų ir sąjunginių valstybių spaudoje pasirodžiusius atviro melo pavyzdžius bei informacinio karo priemones. 1948 m. gimusi italų kilmės belgų istorikė Anne Morelli sistemino A. Ponsoby’io išvadas ir sudarė 10 propagandos taisyklių. Jos aktualios ir mūsų dienomis:

Mes nenorėjome karo.

Karo troško priešas.

Priešas – tai pats Šėtonas.

Mes kaunamės vardan kilnių dalykų, o ne siekdami materialinės gerovės.

Priešas sistemingai vykdo žiaurumus.

Priešas naudoja draudžiamus ginklus.

Mūsų netektys – nereikšmingos, o priešo – milžiniškos.

Mus remia menininkai ir intelektualai.

Mūsų reikalas – šventas. Visi netikintys mūsų propaganda yra paprasčiausi išdavikai.