Jau porą metų vis atkreipiu dėmesį į šį autobiografinį romaną, bet kažkaip vis nesiėmiau jo skaityti, visų pirma dėl to, kad nesu susipažinusi su Patti Smith muzika, nesidomiu 70s rokerių, beatnikų gyvenimu. Bet, laimei, pasiėmiau iš bibliotekos ir galiu pasakyti – net jei nesat hipiai rokeriai, net jei nesirengiat ekscentriškai, neklausot 70s muzikos ir šiaip nesat nušokę menininkai, ši knyga vis tiek jums patiks. Tai pasakojimas apie Patti ir jos mylimojo, geriausio draugo, vėliau nepaprastai išgarsėjusio fotografo Robert Mapplethorpe gyvenimą. Tai yra tiek pat jo biografija, kiek ir jos.
Patti Smith dvidešimties pastoja, atiduoda vaikelį įvaikinimui ir, dėl aplinkinių nepritarimo ir smerkimo, o šiaip ir dėl viduje užgimusio laisvės troškimo, su keliais doleriais kišenėj ir lagaminu išvažiuoja į Niujorką. Tiesiog taip, be jokių pažinčių ar gyvenamosios vietos. Kurį laiką miega gatvėse ir parkuose, kol atsitiktinai susipažįsta su menininku Roberth. Jie dviese pradeda ilga ir spalvingą kelionę po Niujorką, skirtingus butus ir loftus, ten tapo, piešia, fotografuoja, kuria instaliacijas ir muziką, rašo poeziją. Skaito Rimbaud ir Baudellaire. Ilgoką laiką Patti su Roberthu gyvena kaip mylimieji ir meilužiai, tačiau ilgainiui tampa aišku, kad jis gėjus. Bet jie ir toliau on and off gyvena kartu, niekad nepraranda ryšio, gyvena vienas per kitą, išgyvena vienas dėl kito. Realiai ši knyga iš esmės yra apie jų draugystę, kuriai nebuvo svarbus seksas ar orientacija, gyvenamoji vieta, pinigai – niekas.
Romane veikia tiesiog nesuvokiamas skaičius mums žinomų žmonių. Šarmingo ir gražaus Robertho dėka Patti įsisuka į pačius įvairiausius ir įdomiausius Niujorko sluoksnius – tiek menininkų, rokerių, aktorių, tiek aukštuomenės grietinėlės. Man bene įdomiausias jų gyvenimo garsiajame hotel Chelsea epizodas. Ten yra gyvenę tiek nepaprastų žmonių. Ji sutinka Jimi Hendrix, Janis Joplin, Joną Meką, Andy Warhol, Allen Ginsberg ir daugybę kitų. Smith atmintis – preciziška, vietomis atrodo, kad rašo ne grožinį kūrinį, o tiesiog fiksuoja kiekvieną nutikimą, kiekvieną pokalbį, jauseną. Tačiau tekstas nėr pompastiškas nei naivus, jis plaukia skaidriai ir sklandžiai, net poetiškai. Galbūt nesąmoningai yra idealizuojama aprašomoji era, bet tai, manau, suprantama.
Čia daugybė diskusijų apie meną, pasvarstymų apie poeziją, laisvę, ideologiją. Tarsi mozaika ar popuri, sudaryta iš eklektiškai, bet geriau įsižiūrėjus sistemingai, apgalvotai sudėtų visų to meto problemų – fizinio ir dvasinio alkio, troškimo kurti, mylėti, ieškoti. Net nebežinau, ar tai Patti ir Robertho meilės istorija, ar odė pačiam menui ir Niujorkui. Kaip ten bebūtų – įtraukia ir nepaleidžia. Tiesa, skaičiau lėtai, kokias dvi savaites, neišėjo vienu ypu – vietomis buvo per daug faktų ir vardų, kurių nežinojau ir nepažinojau. Bet tai asmeniniai pastebėjimai, o ne kritika knygai.
Palikite komentarą