Populiarus pasakojimas apie „Lituanicą“ pilnas paslapčių. Bet Gražinos SVIDERSKYTĖ S(46) monografijoje „Lituanica. Nematoma pusė“ jos pagaliau išsisklaidė. Atverta istorija – skaidri ir aiški, nors ir labai netikėta.
Kaip kilo idėja parašyti knygą šia tema?
„Lituanicos“ atvejis mane sudomino it koks apkerpėjęs lobis – visiems prieš akis, niekieno nematomas. Populiarioji „Lituanicos“ atminties tradicija pilna sūkurių, net pajuodusi nuo įtartinų priemaišų. Be to, kiek tekstų beskaitytum, aiškios istorijos nėra: vien mito ritualas, trūkčiojantis pasakojimas ir retoriniai klausimai apie „amžinas paslaptis“ – pašovė, nepašovė ir panašiai. Suintrigavo toks nuoseklus nenuoseklumas, it lėtinis užsimiršimas ar masinė amnezija. Ėmiausi archyvinių bylų. Įnikau giliai ir ilgam, daug keliavau. Finišu tapo doktorantūra Vilniaus universiteto Istorijos fakultete.
Prireikė septynerių metų, kol knyga gimė.
Leidybos etape knygos juodraštį parašiau per kelis mėnesius. Paskui keliskart ilgiau teko derinti akademinį ir populiarųjį stilių, gryninti formatą, iš tūkstančių nuotraukų bei faksimilių išrinkti iliustracijas, tariantis su redaktoriumi bei leidėja viską švariai perrašyti ir dar šimtąkart pertikrinti šaltinių nuorodas bei sąvadus. Įtemptai dirbome iki paskutinės minutės, tiesiogine prasme – tol, kol maketas iškeliavo spaustuvėn.
Daug pasaulio teko apkeliauti, kai rinkote medžiagą?
Kai reikia rasti daugybę duomenų, tai ir paieška – didelis nuotykis. Per dvidešimt archyvų, tarp jų ir privačių saugyklų, aplankiau be ypatingo vargo. Vilnius, Kaunas, keli mažesni Lietuvos miestai ir net vienkiemiai, Vašingtonas, Berlynas, Potsdamas, Čikaga, Filadelfija, San Fransiskas ir kitos vietovės paliko daugiausia gerų įspūdžių.
Užtat trikdžių, prieštaravimų, tyrimo labirintų ir akligatvių buvo kiekvienoje iš tūkstančių archyvinių bylų. Turėjau milijoną priežasčių viską mesti arba tų komplikacijų „nepastebėti“. Tik nenorėjau sprukti. Juk kai viskas lengva, tada ir neįdomu.
Ar tyrinėdama archyvus sužinojote ką nors visiškai naujo?
Visi 455 knygos puslapiai ir yra naujiena: interpretacija, istorijos rekonstravimas, mito dekonstravimas – tai pertikrinti faktai, įvykiai ir veikėjai, argumentai ir aspektai, apie kuriuos iki šiol nedrįsta ar užmiršta net prasitarti. „Lituanica. Nematoma pusė“ yra kas kita nei įprastas pasakojimas „apie Darių ir Girėną“. Nesakau, kad ši knyga yra geriausia ir nuostabiausia. Sakau, kad ji – kitokia, o jos kitoniškumas reiškia ir patikimas žinias, ir gal nuorodą į savotišką garbės skolą.
Palikite komentarą