Knyga apie Rusijos revoliucijos išvakares brėžia paraleles su šiandienos įvykiais. Knygos ištrauka

Lietuviškai pasirodė nepriklausomo Rusijos žurnalisto, rašytojo Michailo Zygario knyga „Imperija turi mirti“. Istorinis veikalas pasakoja apie XX a. pradžią – trumpą, bet įspūdingą laikotarpį Rusijos istorijoje, kai šalyje gyvavo aktyvi pilietinė visuomenė.

Langas tarp dviejų vienodai gniaužiančių režimų – imperatoriškosios šeimos ir komunistų – buvo atvertas labai trumpai: nuo paskutiniųjų XIX a. metų iki Pirmojo pasaulinio karo pabaigos. M. Zygaris knygoje atkuria svaiginantį XX a. pr. ryškių Rusijos imperijos įvykių ir spalvingų asmenybių kaleidoskopą.

Knygoje kalbama ne tik apie pačias 1917 m. spalio perversmo – revoliucijos išvakares, bet ir apie 1905–1907 m. neramumus Rusijos imperijoje. Istoriniai įvykiai priežastine seka atkuriami remiantis tuometinių veikėjų laiškais, memuarais ir biografijomis, taigi politinis ir socialinis peizažas tapomas kaip ryškių portretų koliažas, rašoma pranešime žiniasklaidai.

Nuo paskutiniųjų L. Tolstojaus gyvenimo metų iki caro ir jo šeimos mirties Rusija eksperimentavo su liberalizmu ir kultūriniu atvirumu. Europoje „Ballet Russe“ baleto trupė išgyveno populiarumo viršūnę. Rašytojai ir dramaturgai rašė ką norėdami, kavos namuose mąstytojai keitėsi politinėmis idėjomis, o Sankt Peterburge tuo metu vyravo atmosfera tarsi Vienoje ar Paryžiuje. Visgi katastrofiško karo ir žlungančios ekonomikos kontekste valstybė tokio išlaisvėjusio eksperimento netoleravo. Atėjo autokratai, ir liberalai buvo pašalinti. Šimtmečio senumo įvykiai tarsi aidas atliepia šiandienos atmosferą.

Istorija knygoje pasakojama taip, tarsi įvykiai būtų matomi dalyvių akimis – niekas iš jų dar nežino, kas nutiks. Koks buvo L. Tolstojaus vaidmuo ir ką mąstė strategas A. Kerenskis? Kas tuo metu darė įtaką Nikolaujaus II sprendimams? Kaip konkuravo imperatorienės Aleksandra ir Marija? Kokios pozicijos laikėsi baleto impresarijus S. Diagilevas ir ką lemiamą akimirką kalbėjo L. Trockis?

Nors personažų daugybė, skaitytojai tame margumyne nepasimeta. Jie panardinami į žmogiškomis aistromis, svaiginančia sėkme, trapiais sandėriais ir niekingomis išdavystėmis kunkuliuojantį istorinių įvykių katilą, iš kurio, paveikta skurdo, priespaudos ir socialinių utopijų, išniro nauja socialinė ir politinė formacija, pavadinta Sovietų Rusija, vėliau – SSRS.

„Neprisimenu nė vienos knygos – nei rusų, nei užsienio autoriaus, – kuri taip visapusiškai, taikliai ir stipriai pristatytų esminių istorijos įvykių esmę. Juose dalyvavę žmonės parodomi absoliučiai gyvi – kartais net norėjosi sušukti: „Ne, nereikia! Tai klaida, jūs žlugdote Rusiją!“ – apie „Imperija turi mirti“ atsiliepia knygų autorius ir žurnalistas Vladimiras Pozneris.

Liberalių pažiūrų žurnalistas, karo korespondentas, rašytojas M. Zygaris pasaulyje labiausiai išgarsėjo parašęs knygą „Visa Kremliaus kariauna“, grįstą artimos V. Putino aplinkos liudijimais. Nors kritikavo V. Putino režimą, Rusijoje knyga pirmoje bestselerių sąrašo vietoje išsilaikė keturis mėnesius. Bestseleriu tapo ir Vakaruose.

M. Zygaris kurį laiko vadovavo opoziciniam, nepriklausomam naujienų kanalui „Dožd“. Žurnalistų gynimo komitetas 2014 m. autoriui skyrė Tarptautinį spaudos laisvės adpovanojimą (International Press Freedom Award). 2015 m. M. Zygaris pasitraukė iš aktyvios žurnalistinės veiklos (sklando gandai, kad dėl politinio spaudimo) ir didžiąją dalį laiko skyrė istoriniams tyrinėjimams. „Imperija turi mirti“ – šių tyrimų rezultatas.

Siūlome paskaityti Michailo Zygario knygos „Imperija turi mirti“ ištrauką (vertė Dalia Saukaitytė, išleido leidykla „Kitos knygos“).

 

***

1 skyrius,

kuriame Levas Tolstojus tampa

kovos su režimu simboliu ir pagrindiniu opozicijos ideologu

naujasis amžius

1901 metų vasario 24 dieną laikraštis („Cerkovnyje vedomosti“)1, tuometės ROB2 spaudos organas, paskelbė tekstą: „Švenčiausiojo Sinodo nutartis dėl grafo Tolstojaus.“ Jame rašoma, kad nuo Bažnyčios atskiriamas žinomiausias rusų rašytojas. Ortodoksų Bažnyčia jau gerą šimtą metų nebuvo nieko atskyrusi, nors XIX amžius Rusijoje anaiptol nebuvo tylus ir dievobaimingas laikotarpis. O staiga ėmė ir pasiryžo.

Peterburgo visuomenę šokiravo toks archajiškas XX amžiaus pradžios įvykis. „Regis, telegrafui pirmą kartą nuo jo atsiradimo tenka perduoti tokią žinią, – ironizuoja Tolstojaus bičiulis, žurnalistas ir rašytojas Vladimiras Korolenka. – „Atskyrimas nuo Bažnyčios“, perduodamas telegrafo laidais, – paradoksas, istorijos pateiktas XX amžiaus pradžiai.“

Kitą dieną, vasario 25-ąją, „Cerkovnyje vedomosti“ tekstą persispausdina visi laikraščiai, iš kurių Tolstojus ir sužino apie jo atskyrimą. Jis Maskvoje, savo sodyboje Chamovnikuose. Grafas, pasak jo žmonos Sofijos Andrejevnos, susinervinęs, ir visa šeima sutrikusi, nežinanti, ko dabar laukti.

Daugelį metų Tolstojus gyveno netgi ne anapus įstatymų, o aukščiau įstatymų. Jo knygos uždraustos, už jų spausdinimą ir platinimą žmones sodina į kalėjimus ir siunčia į tremtį. Artimiausias Tolstojui žmogus – mylimas jo mokinys, leidėjas ir ištikimas pagalbininkas Vladimiras Čertkovas – ištremtas iš Rusijos. Tačiau pačiam Tolstojui jokios represijos ligi šiol taikytos nebuvo, o rašytojui jau septyniasdešimt dveji.

Rusų Ortodoksų Bažnyčia formaliai nėra atskirta nuo valstybės, vadinasi, atskyrimas nuo tikėjimo – valstybinis nusikaltimas. Už tai gali ir turi bausti pagal pasaulietinius įstatymus: pavyzdžiui, tremtimi ar net kalėjimu.

Pastaruosius dvidešimt metų vis pasigirsdavo gandų, esą rašytoją ketinama išsiųsti į Suzdalės vienuolyną, veikiantį religinių nusikaltėlių kalėjimą, kuriame sėdi ir sentikių Bažnyčios hierarchai. Tačiau Tolstojaus ligi šiol nelietė. Ką pakeis Sinodo nutartis – nežinia.

Anksčiau buvo manoma, kad Tolstojų globoja pats imperatorius Aleksandras III, nuo vaikystės mėgęs skaityti jo kūrinius. Tačiau imperatorius mirė nesulaukęs nė penkiasdešimties jau prieš septynerius metus, 1894-aisiais. Užtai gyvas buvęs jo mokytojas, ilgametis imperijos ideologas Konstantinas Petrovičius Pobedonoscevas, Tolstojaus amžininkas (netgi metais už pastarąjį vyresnis) ir amžinas pastarojo priešas. Naujajam imperatoriui Nikolajui II Pobedonoscevas tinka į senelius – ir daro jam įtaką, nes buvo ir jo mokytojas.

Sužinojęs apie Sinodo nutartį grafas Tolstojus važiuoja į Maskvą. Mieste – neramumai. Jie nesusiję su jo atskyrimu: studentų bruzdėjimai Maskvoje ir Peterburge prasidėjo jau 1899-ųjų pradžioje, kai sostinės universiteto rektorius įsakė siųsti į kariuomenę politiškai aktyviausius studentus. Antrus metus iš eilės abiejose sostinėse kartkarčiais vis įsiplieskia universitetinis karas. Štai ir dabar, 1901 metų vasario pabaigoje, – nauji neramumai. Tolstojus pasiekia Lubianką ir pakliūva į studentų susirėmimą su policija. Naujiena apie Tolstojaus atskyrimą jau aplėkė miestą, rašytoją iškart atpažįsta, studentai surengia jam ovacijas.

Tačiau gatvėse Tolstojus girdi ne tik palaikymą. „Štai velnias žmogaus pavidalu“, – šaukia jam Lubiankos aikštėje. „Minios nuotaikos buvo labai prieštaringos: vieni reiškė Tolstojui simpatijas, kiti neslėpė priešiškumo ir neapykantos. Tolstojus pasiskubino sėsti į vežiko karietą ir nuvažiavo“, – šitaip tą dieną aprašė Maskvos žandaras Aleksandras Spiridovičius. „Jeigu minia būtų kitokia, labai galimas dalykas, kad būčiau sumuštas“, – prisimena Tolstojus.

Namie jo laukė nepažįstamų žmonių laiškai. Atplėšęs pirmus pasitaikiusius jis suprato: prasidėjo pjudymas. „Dabar tu prakeiktas ir po mirties tavęs laukia amžinos kančios ir padvėsi kaip šuo… senas šėtone, būk prakeiktas!“; „Jeigu Vyriausybė tavęs nepašalins, mes patys priversime tave nutilti“; „Aš rasiu būdų, kaip sunaikinti tave, niekdarį…“; „Tokios pagiežos požymių po Sinodo nutarties aš pastebiu ir susitikęs su kai kuriais žmonėmis“, – prisimena Tolstojus.

Drauge su prakeiksmais ateina ir sveikinimų, paramos žodžių, tačiau prie jų, ne taip kaip prie prakeiksmų, Tolstojus buvo pripratęs ir dienoraštyje jų necituoja.

Vidaus reikalų ministerija uždraudžia aptarinėti Sinodo sprendimą – stoja tyla, sukelianti daugybę gandų. Vladimiras Čertkovas Anglijoje, prisiklausęs šnekų, esą Tolstojus suimtas, stačiai kraustosi iš proto – ir užverčia jį telegramomis. Sofija Andrejevna rašo laišką Peterburgo metropolitui Antonijui – būtent jo parašas pirmasis po „Nutartimi“. Tolstojus toliau skaito visus ateinančius laiškus – be to, labai įdėmiai seka šviežiausias naujienas apie studentų neramumus.

Pobedonoscevas stebi, kaip dėl Sinodo sprendimo pakilo jo nekenčiamų inteligentų „įtūžio debesis“ – nors oficialiai visos publikacijos šia tema uždraustos cenzūros. Triukšmu, kilusiu dėl Tolstojaus, labai nepatenkintas imperatorius Nikolajus II – caras nemėgsta skandalų. Jis pasikviečia senąjį Pobedonoscevą ir susierzinęs klausia, kodėl nepasitarė su imperatoriumi prieš nuspręsdamas atskirti Tolstojų. Sinodo oberprokuroras (faktinis

„Bažnyčios ministras“) Pobedonoscevas šypsosi: kaipgi, juk buvau atėjęs, pranešiau, rodžiau „Nutarties“ projektą. Imperatoriui tiesiog prasprūdo pro ausis.

Du imperatorius išauklėjęs Pobedonoscevas nėra labai geros nuomonės apie Nikolajų II. Jis neretai prisimena, kad jaunystėje valdovas uoliai krapštydavosi nosį, kai jam būdavo mėginama papasakoti, kaip funkcionuoja valstybė.

Grafas Levas Nikolajevičius Tolstojus – rusų rašytojas, eseistas, dramaturgas ir filosofas

 

senasis pranašas

Atskyrimo nuo Bažnyčios laiku Levo Tolstojaus padėtis Rusijoje buvo tikrai įstabi. Jis vienas pačių žinomiausių Rusijos žmonių, jam septyniasdešimt dveji metai, iš kurių pastaruosius dvidešimt jis kariauja su valstybe.

Jau 1880 metais jį ištiko dvasinis perversmas. „Tėvo ortodoksinis tikėjimas pasibaigė netikėtai, – rašo Tolstojaus sūnus Ilja. – Buvo pasninkas. Tuo laiku tėvui ir norintiems pasninkauti ruošdavo pasninko pietus, o mažiesiems, guvernantėms ir mokytojams tiekdavo mėsiškus valgius. Liokajus ką tik pasiūlė visiems patiekalų, dubenį su likusiais jame mėsos kotletais padėjo ant mažo staliuko ir nuėjo kažko atnešti į apačią. Staiga tėvas grįžtelėjo į mane (aš visada sėdėdavau šalia jo) ir rodydamas į dubenį pasakė:

– Iljuša, nagi, paduok man tuos kotletus. Ne, aš nepamiršau, tiesiog daugiau nebepasninkausiu, prašau, pasninko valgių man daugiau nebeužsakinėk.

Visų pasibaisėjimui jis valgė ir gyrė. Matydami tokį tėvo požiūrį greitai ir mes atšalome pasninkams, ir mūsų maldingumą pakeitė visiškas religinis abejingumas.“ Per šį pasninką suvalgytų kotletų įtaką pasaulio kultūrai galima sulyginti nebent su lentelėmis, kurias Martinas Lutheris 1517 metais prikalė prie Vitenbergo bažnyčios durų. Atmetęs pasninką Tolstojus pradėjo savąją krikščionybės reformaciją.

Išmokęs senąją graikų kalbą, Tolstojus per nepilnus dvejus metus, 1880–1881 metais, parašo savąjį Naujojo Testamento variantą: „Keturios sujungtos ir išverstos Evangelijos“. Iš esmės tai psichologinis romanas apie jaunąjį Jėzų, kuris, žinoma, nėra Dievo sūnus, – tiesiog jo motina Marija pagimdė jį ne nuo savo vyro Juozapo, o „nežinia nuo ko“. Pačiam Jėzui tai nėra paslaptis – ir iš čia kyla gili jo vidinė drama. Visi vėlesni pagrindinio veikėjo pokalbiai su velniu – vidiniai Jėzaus dialogai, jo ginčas su pačiu savimi. Tolstojus pašalina iš teksto visus stebuklus, nes jais netiki, o savąją Evangeliją baigia Jėzaus mirtimi ant kryžiaus – apie jokį prisikėlimą negali būti net kalbos. Kristus Tolstojui – paprastas žmogus, tačiau moralinis pavyzdys, mokytojas ir filosofas. Pasak Tolstojaus, svarbiausias Kristaus priesakas yra anaiptol ne bažnytinės apeigos, o meilė žmonėms, mokėjimas atleisti ir atsisakyti prievartos.

Tolstojus atmeta Bažnyčią kaip tokią ir visus jos ritualus, nes yra įsitikinęs, kad jie tik skaido gausius viso pasaulio krikščionis, o save mato kaip vienytoją ir universalios, nuo priemaišų apvalytos krikščionybės kūrėją. Įdomu, kad savo Evangelijoje žodį „fariziejai“ Tolstojus pakeičia žodžiu „ortodoksai“, – nes iš esmės toks ir yra pažodinis vertimas.

Jis supranta, kad „Keturios sujungtos ir išverstos Evangelijos“ negali būti publikuotos Rusijoje, – šią knygą išspausdina Šveicarijoje. Rusijoje ji pasirodys tik 1906 metais, ir tai ne visa. Po Evangelijų vertimo Tolstojus rašo „Išpažintį“, tada straipsnį „Kuo aš tikiu?“ ir kitus religinius veikalus. Dvasinis perversmas visiškai pakeičia jo gyvenimą ir sukelia nesantaiką su žmona Sofija Andrejevna, kuri naujosios Tolstojaus religijos nepriima ir nustoja buvusi jo kūrybinė porininkė. Nuo tada rašytojo „dvasiniu partneriu“ ir pagrindiniu jo idėjų propaguotoju tampa Vladimiras Čertkovas. 1880-aisiais tarp Čertkovo ir Sofijos Andrejevnos kilęs abipusis pavydas ir neapykanta tęsis visą gyvenimą.

Kinta Tolstojaus požiūris ir į kūrybą, ir į padėtį, ir į sėkmę. Visų kūrinių, išspausdintų iki 1881 metų, autorines teises jis perduoda šeimai, o visus, parašytus vėliau, paskelbia visuomenės savastimi ir honorarų už juos nereikalauja. Viską, kas parašyta anksčiau, taip pat „Karą ir taiką“ ir „Aną Kareniną“, jis laiko mažiau vertingais. Po daugelio metų Jasnaja Polianos svečiui, susižavėjusiam jo romanu, rašytojas atsakys: „Čia tas pats, tarsi ateitų kas nors pas Edisoną ir pasakytų: „Labai gerbiu jus už tai, kad gražiai šokate mazurką.“ Tik savo religinius veikalus grafas laiko vertais dėmesio.

Ir būtent religiniai veikalai pavertė jį pogrindiniu rašytoju – spausdinti Tolstojų Rusijoje jau nebegalima, tačiau jo mokymas vis tiek plinta. Daugėja atvejų, kai šauktiniai atsisako tarnauti kariuomenėje aiškindami, jog yra Tolstojaus sekėjai ir prievarta prieštarauja jų religiniams įsitikinimams. Tolstojininkų skaičius didėja metai iš metų, nors juos ir persekioja valstybė. Tačiau paties Tolstojaus neliečia. Tokia padėtis rašytoją neapsakomai pykdo: virš visų aplinkinių kybo grėsmė, tik jis vienas tarytum vakuume. Jis ir pats mielai sulauktų bausmės. 1890 metais Tolstojus kalbasi su religijos filosofu Konstantinu Leontjevu, nesutaikomu savo priešininku. „Gaila, Levai Nikolajevičiau, kad man stinga fanatizmo, – pyksta Leontjevas. – O reikėtų parašyti į Peterburgą, kur turiu ryšių, kad jus ištremtų į Tomską ir neleistų nei grafienei, nei jūsų dukterims jūsų net aplankyti, ir kad pinigų jums siųstų kuo mažiau. Nes jūs esate tikras kenkėjas.“ – „Mielasis Konstantinai Nikolajevičiau! – sako rašytojas. – Dėl Dievo rašykite, kad mane ištremtų. Tai mano svajonė. Stengiuosi iš paskutiniųjų, kad tik susikompromituočiau Vyriausybės akyse, ir viskas – lyg nuo žąsies vanduo. Labai prašau, parašykite.“

Nuo represijų Tolstojų saugo pats Aleksandras III, kuris ir vertina jo kūrybą, ir išmintingai numato, jog kankinystė tik padės dar labiau išplisti jo idėjoms. Ir nors Tolstojaus nespausdina, jo populiarumas vis auga dėl jo visuomeninės veiklos. 1891 metais Centrinėje Rusijoje kyla badas. Tolstojus važiuoja į Riazanės guberniją ir įkuria ten nemokamų valgyklų tinklą, surenka daug lėšų šelpti badaujantiems. Vienos tokios kelionės metu jis pamato, kad geležinkelio stotyje vietinis dvasininkas, susišaukęs badaujančius valstiečius, įkalbinėja juos nepriimti Tolstojaus paramos, nes šis esąs antikristas. Ir iš pradžių valstiečiai tikrai atsisakinėja: „Eik eik, motinėle, su savo duona, nereikia mums antikristo išmaldos“, – prisimena Tolstojaus duktė Tatjana badaujančiųjų žodžius. Tiesa, paskiau valstiečiai įsitikina, kad Tolstojus visai netrokšta jų pražudyti ir pradeda klausinėti grafo giminaičių, kodėl dvasininkija vadina jį antikristu?

1897 metais Rusijoje vyksta gyventojų surašymas ir keli tūkstančiai žmonių įvardija save tolstojininkais. Mokymas paskelbiamas kenksminga sekta. Kovai su ja vadovauti pradeda pats visagalis „Bažnyčios ministras“ Pobedonoscevas – tačiau nepajėgia nieko padaryti nekenčiamiausiam savo priešui grafui. Gali kaip įmanydamas cenzūruoti jo kūrinius, vis sulauk- damas paties imperatoriaus pasipriešinimo: Aleksandras III asmeniškai, nepaisydamas Pobedonoscevo sprendimo, leidžia spausdinti cenzūros uždraustą apysaką „Kreicerio sonata“. Pobedonoscevui pavyksta uždrausti spektaklį „Tamsos valdžia“, nors imperatorius matė dramos repeticiją Aleksandros teatre ir jam viskas ten patiko.

 

tušti svaičiojimai

Tačiau 1894 metais Tolstojaus globėjas Aleksandras III miršta. Jo įpėdiniui Nikolajui II dvidešimt šešeri, jis nesidomi nei politika, jam nerūpi nei nusenęs Tolstojus, nei šio amžininkas Pobedonoscevas, kuris jaunąjį imperatorių erzina ir gąsdina. Iš Pobedonoscevo Nikolajus išmoko nedaug: gal tik tiek, kad valdžia – iš Dievo, o bet kokia Konstitucija – velnio pramanas. Nikolajaus II valdymas prasideda skandalu. Po karūnavimo caras priima visų gubernijų delegacijas. Per susitikimą su Tverės gubernijos valdiniais jis skaito parašytą kalbą, kurioje sakoma, kad visos viltys apie visuomenės dalyvavimą valstybės valdyme – „tušti svaičiojimai“.

Peterburgo visuomenė caro „programinį pareiškimą“ laiko apmaudžiu nesusipratimu, o Tolstojus piktinasi. Jis rašo straipsnį „Tušti svaičiojimai“, kuriame bene išsamiausiai išdėsto savo politines pozicijas, – labai aštrų ir įžeidų jaunajam imperatoriui straipsnį.

Smerkdamas „jaunojo ponaičio įžūlumą“ Tolstojus prieina prie išvados, kad pati monarchija yra pavojinga Rusijai.

Yra didžiulė valstybė, turinti per šimtą milijonų gyventojų, ir šitą valstybę valdo vienas žmogus. Ir šitas žmogus paskiriamas atsitiktinai, ne išrenkamas iš geriausių ir patyrusių žmonių labiausiai patyręs ir geriausiai gebantis valdyti, o paskiriamas tas, kuris gimė žmogui, anksčiau valdžiusiam valstybę… Nė vienas protingas žmogus nesisės į karietą nebūdamas įsitikinęs, kad vežėjas moka važnyčioti, ar į traukinį, jeigu mašinistas nemoka vairuoti, o yra tik vežėjo ar mašinisto, kai kurių nuomone, kadaise mokėjusio važnyčioti ar vairuoti, sūnus; juo labiau neplauks į jūrą garlaiviu su kapitonu, kurio teisė vadovauti laivui tik tokia, kad jis – žmogaus, kadaise vadovavusio laivui, brolio anūkas. Nė vienas protingas žmogus nepatikės savęs ir savo šeimos tokiems vežėjams, mašinistams, kapitonams, tačiau mes visi gyvename valstybėje, kurią be jokių apribojimų valdo tokie ne tik ne gerų, bet ir parodžiusių savo negebėjimą valdyti žmonių sūnūs ir brolių anūkai.

Nuo monarchijos Tolstojus pereina prie valdininkijos – ir padaro išvadą, kad Rusiją valdo anaiptol ne imperatorius, o būtent valdininkų armija.

Straipsnio pabaigoje Tolstojus tiesiai įvardija valdininką, keliantį jam didžiausią susierzinimą: Pobedonoscevą. Jis yra režimo simbolis, jis „kvailina ir tvirkina liaudį“. Tai naujas iššūkis valstybei: Tolstojus tarytum tyčia stengiasi įgelti valdžiai – ir prisišaukti bausmę. Tačiau valdžia ir toliau nereaguoja.

 

didysis persikraustymas

Pirmaisiais Nikolajaus II valdymo metais Tolstojus pradeda galingiausią visuomeninę kampaniją – stoja ginti duchoborų, krikščionių sektos, labai artimos jam savo dvasia: jie nepripažįsta ortodoksų apeigų ir bet kokios prievartos. 1895 metais duchoborų bendruomenė netoli Tbilisio (tuomet – Tifliso), protestuodama prieš prievartinį ėmimą į kariuomenę, sukrauna į krūvą ir sudegina turėtus ginklus. Paskui duchoborų represijos tik sustiprėja: juos sodina į kalėjimus, siunčia į drausmės batalionus, tremia.

Tolstojus ir Čertkovas pradeda plataus atgarsio sulaukusią duchoborų palaikymo kampaniją; apie duchoborų priespaudą neilgai trukus pradeda rašyti visa pasaulio spauda. Ir tada Tolstojui kyla mintis išgabenti duchoborus ten, kur jie nebūtų persekiojami. Svarstomi įvairūs variantai: Kinija, Kipras, Havajai.

Jis pradeda rinkti pinigus ir netgi peržiūri savo paties sprendimą atsisakyti honorarų. Specialiai pasiskubina užbaigti „Prisikėlimą“, kad visus už romaną gautus pinigus galėtų skirti duchoborų paramai.

Pats Tolstojus už žmogaus teisių gynimą lieka nenubaustas, o Čertkovas už šią veiklą pasmerkiamas tremčiai į užsienį. 1897 metais jis išsiunčiamas į Angliją. Ne pati žiauriausia bausmė publicistui, laisvai kalbančiam angliškai, – jis tampa Tolstojaus ruporu Vakarų pasaulyje. Ir kaip tik Londone Čertkovas randa būdą padėti duchoborams. Šviežiai iškeptas politinis emigrantas ateina pas kitą Rusijos išeivį – kunigaikštį Piotrą Kropotkiną, gyvenantį emigracijoje jau dvidešimt metų, nuo 1876-ųjų. Įžymusis mokslininkas geografas, atradęs tokį reiškinį kaip ledynmetis, ir pasaulinio anarchizmo klasikas taip pat imasi padėti duchoborams. Mokslinės ekspedicijos Kropotkiną ne kartą buvo nuvedusios į Kanadą, kur jis, beje, priėjo prie išvados, kad ši teritorija geologiškai gimininga Sibirui. Ir būtent Kropotkinas pasiūlo perkelti duchoborus į Kanadą.

Istorinis persikraustymas prasideda 1898 metais. Per aštuonis  tūkstančius žmonių Batumio uoste sėdasi į Tolstojaus frachtuotus laivus ir išplaukia į Kvebeką ir Halifaksą. Iki 1900 metų milžiniška duchoborų gelbėjimo nuo valstybės represijų operacija baigiama. Tolstojus parodo, kad jis geba gyventi valstybėje ir iš esmės būti nuo jos nepriklausomas.

 

nesimelsti

Tolstojus kelia susierzinimą ir valdžiai, ir Bažnyčiai. Tačiau niekas nesiryžta imtis griežtų priemonių – ir šitaip tęsiasi tol, kol Tolstojus sunkiai suserga, – 1899 metais laikraščiuose pasirodo spekuliacijų apie galimą greitą rašytojo mirtį. Aukščiausi Švenčiausiojo Sinodo dvasininkai pradeda svarstyti: ką reiks daryti su Tolstojumi, kai šis numirs? Vienas Bažnyčios hierarchas, Charkovo arkivyskupas, netgi rašo nutarimo projektą dėl Tolstojaus atskyrimo nuo Bažnyčios. 1900 metais seniausias Sinodo narys Kijevo metropolitas Joanikijus išsiuntinėja slaptą laišką, draudžiantį visiems šalies dvasininkams atgiedoti Tolstojų, jeigu jis mirs. Tačiau rašytojas pasveiksta. Užtai staiga miršta pats Kijevo metropolitas.

Pakeitęs jį Sinodo seniūno poste Peterburgo metropolitas Antonijus, pagarsėjęs kaip liberalas, nusprendžia Tolstojaus klausimą užbaigti. Jeigu jau priimtas slaptas nutarimas atskirti Tolstojų nuo Bažnyčios, reikia šį nutarimą paviešinti. Jis ketina tiesiog viešai paskelbti pirmtako parašytą slaptą cirkuliarą ir eina patvirtinti jo pas valstybinį Bažnyčios kuratorių – pas Pobedonoscevą. Bet jis iš naujo perrašo tekstą ir jį sugriežtina. Kaip tik šis, septynių hierarchų: Antonijaus ir dar šešių metropolitų, pasirašytas variantas ir atsiduria „Cerkovnyje vedomosti“. „Bažnyčios ministro“ Pobedonoscevo parašo nėra.

Papunkčiui surašytos visos pretenzijos Tolstojui: siūlo atmesti visas Ortodoksų Bažnyčios dogmas, neigia Kristaus dievystę, nekaltą prasidėjimą, prisikėlimą, pomirtinį gyvenimą, Paskutinį teismą ir visus Bažnyčios sakramentus. Vadinasi, Tolstojus „sąmoningai ir tikslingai pats atsimetė nuo bet kokios bendrystės su Bažnyčia“, todėl Bažnyčia nelaiko jo savo nariu, kol jis neatliks atgailos. Dokumentas baigiamas trumpa maldele už Tolstojų ir prašymu Dievui jį paprotinti.

 

tikras kareninas

Net rūmuose septyniasdešimt dvejų metų Pobedonoscevas nėra itin gerbiamas. „Ką tik perskaičiau Sinodo nutartį dėl Tolstojaus. Kokia kvailystė! Koks asmeniškas kerštavimas! Juk akivaizdu, kad čia Pobedonoscevo rankų darbas, kad jis keršija Tolstojui…“ – rašo Vyriausybės juriskonsultas Lebedevas.

Už ką Pobedonoscevas keršija Tolstojui, su kuriuo net nėra matęsis? Visa sostinės inteligentija Pobedonoscevą ir Tolstojų laiko pikčiausiais priešais dėl kelių priežasčių. Jau prieš dvidešimt penkerius metus, kai pasirodė romanas „Ana Karenina“, skaitytojai ieškojo prototipų. Aiškiai galėjai nuspėti, kad Konstantinas Levinas – pats rašytojas. O kas Kareninas? Aukšto rango valdininkas (įtakingas, tačiau netituluotas), kurio žmona jam neištikima, ir tai visiems žinoma. „Pobedonoscevas!“ – nuspręsta vienbalsiai. Pobedonoscevo žmona Jekaterina buvo jaunesnė už vyrą dvidešimt vieneriais metais. Sklido gandai, esą ją sieja ryšiai su kariškiu. Net buvo kalbama, kad pasirodžius romanui ji pradėjo mėgdžioti Kareninos aprangos stilių. Tačiau pats Tolstojus šių gandų niekada nepatvirtino.

Tolstojus ir Pobedonoscevas niekada nebuvo susitikę, bet kartą apsikeitė laiškais. Tai nutiko praėjus penkeriems metams po „Anos Kareninos“ pasirodymo – ir lygiai po dvidešimties metų Tolstojus buvo atskirtas nuo Bažnyčios.

1881 metų kovą, sužinojęs apie imperatoriaus Aleksandro II nužudymą, Tolstojus (tada jau garbinamas „Karo ir taikos“ autorius) rašo laišką Pobedonoscevui, kuriame mėgina išprašyti malonę teroristams. Tolstojus prašo perduoti laišką sosto įpėdiniui, būsimajam Aleksandrui III. Šis laiškas tampa ir Rusijos istorijos, ir Pobedonoscevo, ir Tolstojaus gyvenimo lūžio tašku.