„Pragare yra atskira vieta moterims,/ kurios nepalaiko kitų moterų“, – yra sakiusi JAV diplomatė Madeleine Albright
Ievą Dumbrytę pirmąkart sutikau festivalyje „Open Books“. Ji pasakojo apie ką tik išleistą debiutinį romaną „Šaltienos bistro“. Žmonės auditorijoje knygos su kiaule ant viršelio dar nebuvo skaitę, nežinojo, kad greitai ji ims rinkti premijas ir kritikų pagyras. Ieva, visa juodai apsirengusi, į Audriaus Ožalo klausimus atsakinėjo taip atvirai, lyg būtų prijungta prie melo detektoriaus. Nebandė nuslėpti panevėžietiško akcento. Nevaidino rašytojos. Išvis nieko nevaidino. Bet svarbiausia – ji juokavo. Su švelniu humoru pasakojo apie save ir savo knygą, tapydama ne moters-rašytojos, o autentiško žmogaus portretą. Ieva Dumbrytė kalbėjo juokingai kaip vyras, o jos romanas – toks juokingas, lyg sukurtas vyro.
Feministės, ša! Dar nerašykit nieko pikto į feisbuką. Kažkas pila sriubą ant Vincento van Gogho „Saulėgrąžų“, kad primintų apie badaujančias šeimas. Aš taškausi nekorektiškais sakiniais, nes noriu atkreipti dėmesį į lig šiol mažai aptartą lytinės nelygybės simptomą. Teisė juokauti Lietuvoje vis dar priklauso vyrams – kaip teisė viešai keiktis ar būti prasigėrusiu meno vadovu kuriame nors teatre. Sakau, kad Dumbrytė juokauja kaip vyras, nes neturiu su kuo palyginti – pas mus tik vyrai ir juokauja. Na, dar Ingrida Šimonytė. Bet argi ji moteris?
Užsirišau Žemaitės skarą ir išėjau pasivaikščioti po Lietuvos kultūros lauką. Kol ieškojau lietuviškosios Frances Lebowitz, įsisiautėjo pūga. Kol šaukiau lietuviškąją Sarah Silverman – sutemo. Praradusi viltį, dairiausi bent jau ko nors panašaus į Ellen DeGeneres – nieko.
Paryčiais, su puokštele žibučių, kurias radau atsitiktinai, parėjau namo vis dar alkana moterų humoro. Sutapk tu man šitaip! Per televiziją kaip tik rodė lietuviško humoro retrospektyvą. Scenoje juokavo penki vyrai, apsirengę moterimis, ir viena moteris, apsirengusi vyru. Prasukau įrašą dešimt metų į priekį. Tie patys penki vyrai, apsirengę moterimis, tik praradę talentą nuslėpti girtumą, ir viena moteris, apsirengusi vyru. Cituoju: „Kai esu tokia stora, kas man, blet, belieka? Tik iš savęs pasijuokt.“ Salė leipsta juokais. Į sceną grįžta vyras, mūsų humoro karalius. Pasakoja anekdotą, kurio protagonistas – jis pats, o antagonistės – žmona, jos draugė ir uošvienė. Jis – žavus plevėsa. Jos – piktos mokytojos, už šią naktį jam rašančios du. Prasuku dar porą metų į priekį – Galinos Dauguvietytės nekrologas. Gal senoji mūsų Frances Lebowitz mirė, o naujoji dar negimė?
Kitą dieną kankinausi nuo pagirių. Surūkiau pusę cigaretės, tada masturbavausi ir dienoraštyje detaliai aprašiau savo lytinius organus. Skaičiau Woolf „Savą kambarį“ ir Fielding „Bridžitą Džouns“. Suvalgiau kebabą ir perėjau prie šiuolaikinių lietuvių rašytojų – Undinės Radzevičiūtės ir Giedros Radvilavičiūtės. Undinė rausiasi purve, kad rastų aukso. Giedra kapoja aukso luitą, kad rastų purvo. Yra juokingų vietų, bet ne juokinti jų tikslas. Kaip ir jaunesniosios kartos. Virginija Kulvinskaitė ir Gabija Grušaitė pasitelkia humorą, kad parodytų savo kartos paradoksus, bet juokas taip ir lieka priemone, o ne tikslu. Bus komikų, kurie sakys, kad ir jų tikslas nėra juokinti – tik pabadyti pirštu į visuomenės žaizdas, o juokas – tai tik šalutinis produktas. Tada ir vadinkitės ne komikais, o badytojais pirštu.
Duok man žinomų moterų komikių – rašau Pauliui Ambrazevičiui. Davė vieną – Vitą Žibą. Mergina, kuri atvirai kalba apie seksą ir keikiasi scenoje. Vietomis juokinga, vietomis – neskoninga. Bet ar atrodytų neskoninga, jei taip kalbėtų ne Vita, o Vitas? Nežinau. Vėlgi – mažai turiu su kuo palyginti. Prisimenu dar keletą scenoje juokavusių moterų, bet jos atsirado ir dingo, arba liko pasislėpusios instagramuose. Kad gautume balansą, Vitą Žibą reikėtų padauginti bent jau iš trijų, geriausia – iš dešimties. O jeigu Sigitas Parulskis būtų moteris? Moteris, besimasturbuojanti priešais veidrodį, aprašanti inkštiruotą savo nosį ir pagirias, nuo kurių siela pabyra į šipulius?
Ar sugebėtume išmatuoti jo kūrybos gylį? O jeigu Juozas Erlickas būtų moteris? Sena primiršta moteris, dalyvaujanti šuolininkų į baseiną realybės šou? Vedėjas juodu kostiumu sako: „Kad tik Erlickienė vandenyje neprigertų.“ Vedėjas baltu kostiumu: „Baik tu, neįmanoma – Erlickienė vandens negeria.“
Ar būtume taip juokęsi iš Vytautės Šapranauskaitės ir vėliau taip liūdėję dėl jos mirties? Ar juokinga mums būtų Mantė Katlerytė? Ar yra Lietuvoje moteris, kuri išdrįstų rašyti kaip Lukas Ramonas? Prisimenu moterų, bandžiusių rašyti kaip Andrius Užkalnis. Kiekvieną ketvirtadienį sėdu į autobusą, kad ant jų kapo padėčiau gėlių – taip negailestingai jas suvalgė komentatoriai.
Bet moterys tikrai juokauja. Savo aplinkoje girdžiu net ir labai juodų pareiškimų. „Norėčiau šito tavo paveikslo“, – sakau močiutei. Močiutė: „Sudegink mane greičiau ir galėsi pasiimti.“ Viešai juokauti reikia drąsos. Mus augino ne humoristėmis, o tyromis poetėmis; ne politikėmis, vedančiomis minią savo sugalvota kryptimi, o nuolankiomis mokytojomis, vykdančiomis ministerijos nuleistą mokymo programą. Komiksų piešėja Miglė Anušauskaitė juokauja netgi be keiksmažodžių. Bet vienos Anušauskaitės irgi per mažai.
Akvilė Kavaliauskaitė, 2022 metai. Igno Krakio dizainas, 15min nuotr.
Kai turėsime daugiau juokingai kalbančių ir rašančių moterų – ne tik Žibą, ne tik Dumbrytę, ne tik probėkšmais pajuokinančias radzevičiūtes – tai bus ženklas, kad esame laisvesnės, kad nebijome kalbėti, ką norime ir kaip norime. Ir žinote, kas Lietuvoje pirmiausia pasmerkia juokaujančias moteris? Paulius Ambrazevičius man parodė kaip žaibas nutrenkiantį Madeleine Albright pasisakymą per Hillary Clinton rinkimų kampaniją:
„Pragare yra atskira vieta moterims, kurios nepalaiko kitų moterų.“
Akvilė Kavaliauskaitė, 15min.lt informacija
Palikite komentarą