Tokia mažutė knyga, o tiek jausmų paliko po savęs. Ir pralinksmino, ir nuliūdino, ir ne juokais supykdė. Tai vienas iš tų kūrinių, po kurių tikrai reikėjo laiko atsigauti. „Mūsų sielos naktyje“ tema nepatogi – senatvė ir santykiai. Ar galima kurti naują ryšį, kai gyvenimas jau eina į pabaigą? Kaip atrodo santykiai brandžiame amžiuje ir kaip į tai žiūri visuomenė mažame JAV miestelyje?
Svarbu ne ūgis
„Mūsų sielos naktyje“ man stoja į gretas kartu su „Prieraišumo laisvė“ ar „Motinų sekmadienis“. Tai viena tų trumpučių knygų, kurią iš esmės sunku vadinti romanu. Aptariamas siauras fragmentas iš veikėjų gyvenimo, tačiau kaip paprastai ir įtaigiai tai padaroma!
„Mūsų sielos naktyje“ – ne tik trumpa, čia dar ir gausu glaustų dialogų, taigi knygą nesunku perskaityti per 1–2 valandas. Tokiame mažame formate autorius vis vien sugeba atskleisti pagrindinių veikėjų gyvenimo istorijas, papildyti jų vaikų likimų nuotrupomis ir palikti stiprų emocinį įspaudą.
Šilumos ir artumo siekis
Galvoju, kad knyga taip pat savo tema primena neseniai skaitytą kūrinį „Kiekvienas žmogus“. Bet šį kartą gyvenimo saulėlydis ir savotiškas rezultatų vertinimas pateiktas kelis, o gal keliasdešimt kartų švelniau ir subtiliau.
„Mūsų sielos naktyje“ mano akimis yra apie tai, kokie svarbūs gyvenime yra autentiški pasirinkimai, svetimų lūkesčių ir nuomonės atmetimas. Knygoje taip pat stipri žinia apie santykius ir ryšius – gyvenimo gale tai brangiausia, ką turime. Šiek tiek apibendrinant, šis kūrinys man yra viena subtiliausių, keisčiausių ir liūdniausių skaitytų meilės istorijų.
Kodėl skaityti?
Jei mėgstate knygas apie šeimų santykius, paprastas gyvenimo istorijas, prabėgusio laiko, prarastų galimybių temas. Patiks jei nemėgstate daugžodžiavimo arba renkatės tekstus, kur mažiausiomis įmanomomis priemonėmis sukuriamas stipriausias galimas emocinis rezultatas.
Kodėl neskaityti?
Jei vengiate senatvės ir prabėgusio gyvenimo temų, o kartu – skaudžių ir liūdnų emocijų. Tekstas gali pasirodyti per sausas ir mažai literatūriškas.
Palikite komentarą