Gerų darbuotojų stygius – opi daugybės įmonių problema. Tačiau dar sudėtingiau rasti sėkmės lydimą vadovą – aukščiausio rango vadybininką. Kokių savybių reikia, kad jis gebėtų kolektyvą sutelkti rezultatui? „Žinių alkio, drąsos keistis, nebijoti naujovių, taip išlaikyti aktualumą“, – vardija didžiausio Lietuvoje sporto ir laisvalaikio prekių tinklo „Sportland LT“ vadovas Juras Vėželis. Taip pat – įkvėpimo. Tuo jam tapo ir ką tik lietuviškai išleista „New York Times“ bestseleriu tapusi „Walt Disney Company“ generalinio direktoriaus Roberto Igerio biografinė knyga „Didžiausias gyvenimo nuotykis“.
Kaip tampama aukščiausio rango vadybininku, kurio ieško „galvų medžiotojai“, įmonės perperka viena iš kitos? Ar lyderiui reikalingas savybes atsinešame gimdami, ar visko įmanoma išmokti?
Manau, kad to išmokstama. Pirmiausia būtinas noras ir siekis kopti aukštyn – be jo nieko neišeis. Jei esi nuovokus ir sieki padaryti savo pozicijoje darbą kiek įmanoma geriausiai, anksčiau ar vėliau atsidaro durys aukštyn. Turbūt žmogaus gyvenimas taip sudėliotas, kad įveikus vieną kliūtį atsiranda kita, kuri tikrai yra ne žemesnė už prieš tai buvusią. Kad ją įveiktum, reikia įgūdžių, patirties, kuriuos gavai šokdamas per ankstesnę kliūtį. Tad natūraliai taip viskas sudėliota, jog naujo barjero įveikimas vadinamas aukštesnėmis pareigomis. O tada jau prasideda didesnė atsakomybė, iššūkiai ir – didesnis atlygis. Taip, galima sakyti, yra sudėliotas kapitalizmas ir visa demokratinė visuomenė. Kiekvienas vadovas turi praeiti visus etapus nuo žemesnio iki aukščiausio.
Tam tikros savybės mums įdiegiamos tėvų, bet tikrai ne visada jos gali atvesti į vadovo, lyderio poziciją. Kartais jos net gali paklaidinti, nes tikrame gyvenime ir darbe tai, kur link mus kreipė tėvai, nebūtinai patinka. Pavyzdžiui, žmogui gali visiškai nepatikti vadyba. Tokių yra tikrai nemažai. Jie gali būti labai geri savo srities specialistai, bet vadybinimas jiems tiesiog kelia stresą. Galbūt tie žmonės nenori prisiimti atsakomybės, bendravimo, nes vadovaujant tikrai reikia labai daug komunikacijos. Psichologinių ir komunikacinių įgūdžių gauni per praktiką, o jie yra tiesiog privalomi, nes tenka bendrauti su labai daug žmonių – savais, savo komanda ar derybose – su kitais. Tam tikrai reikia patirties. Dėl to ir sakau, kad vadovu tampama.
Kas jums, kaip vadovui, davė daugiau: septyneri metai universitetuose studijuojant teisę ir tarptautinį verslą, ar praktika, pradedant laikraščių pardavinėjimu paauglystėje, studentiškais laikais tapus teisininku, vėliau – darbas Panevėžio arenoje ir kitos svarbesnės karjeros stotelės?
Svarbūs visi minėti dalykai. Tai, kas esu dabar, yra absoliučiai visų patirčių mišinys, prasidėjęs mokykloje, persikėlęs į abu universitetus, kuriuos baigiau – Vilniaus ir ISM. Juose sutikau daug nuostabių žmonių, kurie kreipė mano gyvenimą tam tikra linkme ir jį įtakojo. Su daugeliu iš jų palaikau artimus ryšius, jie yra mano draugai, o tai parodo, kad man buvo tikrai labai reikšmingi ir svarbūs. Paradoksas, bet didelė dalis mano draugų, sutiktų Vilniaus universiteto Teisės fakultete, tapo verslininkais. Jie ir bičiuliai ISM mane formavo kaip žmogų, su jais bendraudamas gavau įvairiausių patirčių. O praktika darbe, pradedant nuo laikraščių nešiojimo ar nardymo prekių parduotuvės pardavėjo, davė supratimo, kaip parduoti, kaip vyksta tas procesas. Teisininko etapas suteikė ėjimo link tikslo patirties. Supranti, kad turi paruošti sutartį, kuri privalo būti gera, kad ją svarbu pasirašyti, nestabdyti proceso, kad viskas neišsirutuliotų į nereikalingus debatus ar derybas. Tolesni darbai su akcininkais, valdybos nariais davė daug gyvenimiškų pamokų. Džiaugiuosi, kad turėjau visas tas patirtis.
Kiek vadovui svarbu empatija? Kokių viršininkų savo kelyje turėjote daugiau: žmogiškų, su kuriais neišvengiamai mezgasi šiltesnis ryšys, ar griežtai dalykiškų, kurie tarsi užprogramuoti tik rezultatui? Kuris vadovavimo stilius jums imponuoja?
Man turbūt sekėsi, nes sutikau daugiau empatiškų. Ir tiems žmonėms tikrai rūpėjo, kaip dirbu aš, jie norėjo ir siekė, kad tobulėčiau, žinoma, nepamirštant, kad dirbame įmonėje ir siekiame rezultatų. Tie mano vadovai patys norėjo, kad tapčiau geresniu profesionalu.
Kiek jums svarbi Roberio Igerio knygoje „Didžiausias gyvenimo nuotykis“ kelis kartus pakartota frazė: „Diek naujoves arba mirk. Bijodamas to, kas nauja, novatoriumi netapsi“. To jį dar žalioje jaunystėje išmokė vienas viršininkų. Naujovės lyderiui – būtinos?
Naujovės būtinos be jokių kalbų. Dar pratęsčiau tą Igerio vadovo mintį, kad be naujovių labai greitai tapsi nebeaktualus, pavirsi milžinu molinėmis kojomis. Žmonės rinksis konkurentą, kuris įpūtė naujų vėjų, kažką padarė kitaip negu buvo iki šiol.
Juras Vėželis. Manto Repeckos nuotr.
Atėjęs į dabartinę įmonę 2017-aisiais iškart ir ėmėtės naujovių – prasidėjo įvairios sportininkus, bendruomenę įtraukiančios ir patraukiančios kampanijos, akcijos, renginiai. Tai – jūsų iniciatyvos?
Ieškoti kuo įvairesnių, nebanalių, įdomių integracijos, bendrystės su sportininkų, nuomonės formuotojų bendruomene būdų kartu su marketingo vadove pradėjome iškart man užėmus vadovo pareigas. Siekėme, kad iš gana šalto prekės ženklo taptume šiltesniu, priimtinu ir prieinamu visiems, kad žmonės nebijotų užeiti į parduotuvę, pamatytų, kad yra skirtingų prekės ženklų produktų įvairiausiomis kainomis. Tikrai turime prekių, reikalingų ir tik pradedančiam aktyvų gyvenimą – tiesiog einančiam pasivaikščioti, važiuojančiam dviračiu į parkus, miškus, ir profesionaliam sportininkui.
Beje, grįžtant prie Roberto Igerio knygos: buvo labai įdomu ne tiek atpažinti save, kiek pamatyti, jog situacijos net ir didžiausiose JAV bendrovėse panašios į tas, kurios vyksta kiekvienoje kitoje įmonėje. Bent jau tose, kuriose dirbau aš. Skaitant supranti, kaip sunku, kiek sudėtingų situacijų buvo Igerio kelyje – apie jas, taip pat ir savo panikos ataką, jis pasakoja labai nuoširdžiai. Įtampų tikrai yra visur, bet, jei susidoroji su sunkumais, neprarandi savęs, išlieki toks, koks esi, nesvarbu, kiek turi pavaldinių, kokį valdai kapitalą, viskas būna gerai. Tai savo istorija patvirtino ir Robertas Igeris.
Gerai dirbantis žmogus visada ras darbo – bet kur, bet kokiomis sąlygomis. Tai yra neišvengiama, nes gerai ir nuoširdžiai dirbančių žmonių reikia, reikėjo ir reikės. Noriu pasakyti, kad būdamas savimi ne visada esi ir gali būti vadovas. Bet geru vadovu tapsi tik būdamas savimi. Jei bandysi apsimesti, būsi dirbtinas, kiti tą labai greitai pajus. Daug kas priklauso nuo įmonės tipo – vienur reikia vienokio, kitur – visai kitokio vadovo, svarbu atskirti, kur eini, ką ir su kuo darai. Tačiau bet kuriuo atveju, svarbu būti tikruoju savimi ir tik tai gali lemti tvarų ilgalaikį darbą ir vadovavimą. „Tvarumas“ – dabar labai madingas žodis, bet šiuo atveju jis tikrai tikslus.
Jūsų įmonės vardas įsitvirtinęs rinkoje, verslas sekasi, kur semiatės įkvėpimo, motyvacijos nesustoti, dirbti toliau?
Man tiesiog įdomu. Be to, žinau, kad naujausi būdai, kaip pasiekti, patraukti žmogų dar nėra įgyvendinti. Kiekvieną kartą išpildęs tai, ko anksčiau nedariau, didžiuojuosi savimi. Ypač, jei tai pavyksta pirmam Lietuvoje. Ta ambicija yra, buvo ir bus. Kitą dalyką atsinešiau iš pramogų pasaulio etapo, kuomet organizuodavau didžiuosius koncertus ir apie tai kalbėdavomės su akcininkais: esi gerai padaręs darbą, jei pardavei viską. Tai labiau pritaikome renginiams, nes kiekvienas koncertas turi ribotą vietų skaičių žiūrovams – dešimt ar penkiolika tūkstančių. Jei išperkamaper greitai, vadinasi, arba per žema kaina, arba labai didelis poreikis. Bet jei visus bilietus parduodi laiku, iš lėto, – viskas vyko pagal planą. Turbūt neteko mūsų parduotuvėse parduotuvėse matyti tuščių lentynų? Laikau sukryžiavęs pirštus, kad taip ir nenutiktų, bet visada keliu sau aukštesnius tikslus, kad parduotume dar geriau, daugiau. Kiekvienoje karjeros pozicijoje keliu sau naujas karteles. Mūsų įmonės vardas žinomas? Taip, bet galbūt dar nėra pakankamai parduotuvių? Gal nepakankamai gerai išplėtota mūsų elektroninė prekyba? Ribų tobulėti, kažką keisti, eiti pirmyn tikrai nėra. Nebūna, kad atsikelčiau ryte neturėdamas motyvacijos kažko daryti daugiau.
Įkvėpti gali ir knygos. Roberto Igerio „Didžiausią gyvenimo nuotykį“ perkaičiau per vieną dieną. Knyga – nuoširdi, pagauli, įtraukianti. Ten labai taktiškai ir pagarbiai pasakojama net apie tuos, kurie akivaizdžiai jį užknisinėjo. Tai irgi pamoko – turi išlikti žmogumi ir gerbti aplinkinius bet kurioje situacijoje. Tai svarbu kiekvienam. Vadovui – taip pat.
Palikite komentarą