„Slapta istorija“ atsiskyrėlę amerikietę rašytoją Donną Tartt pasauline sensacija pavertė vos per savaitę. Knygos ištrauka

Šiame asmenukių ir socialinių tinklų pasaulyje rašytoja iš Jungtinių Amerikos Valstijų Donna Tartt išlieka pilna paslapčių. Ji gyvena kaime Virdžinijos valstijoje, labai retai duoda interviu, neveda rašymo seminarų, nesako įkvepiančių kalbų. Jos nepamatysi knygų festivaliuose, o į žmones ji išeina maždaug kas dešimtį metų – tuomet, kai pasirodo jos nauja knyga.

Lietuvos skaitytojai jau turėjo progą susipažinti su Pulitzerio literatūros premiją pelniusiu jos romanu „Dagilis“ (The Goldfinch, 2013), kurį išvertė Andrius Patiomkinas, o daugiau nei prieš 12 metų lietuviškai buvo pasirodęs ir pirmasis, pasaulinę šlovę rašytojai pelnęs romanas „Slapta istorija“ (The Secret History, 1992), kuriame subtiliai pašiepiama universitetų hierarchija, studento ir dėstytojo santykiai, antikinės kultūros idealai, filosofijos, meno ir moralės ryšiai.

Jungtinėse Amerikos Valstijose 1992-aisiais išleistas romanas „Slapta istorija“ vos per savaitę tapo bestseleriu. Už knygos rankraštį autorei buvo pasiūlytas pusės milijono dolerių atlygis – leidybos rinkoje tuo metu tiesiog rekordinė suma už debiutą.

Rašytoja Donna Tartt. @NTG nuotrauka

Retuose savo interviu rašytoja užsimena, kad pirmieji knygos rašymo metai būna pilni kančios ir primena bandymus gyvenimui prikelti Frankenšteino pabaisą. Ir vis dėlto, šis darbas jai labai patinka, nieko kito ji ir nenorėtų daryti. „Meilė ir darbas“, – viename interviu televizijai ji sakė.

Per savo trisdešimties metų rašymo karjerą Donna Tartt išleido tris knygas – visos jos sudėtingos, stebinančios ir labai skiriasi viena nuo kitos. Knygas ji rašo ranka, pasižymėdama pastabas raudonu ir mėlynu tušinuku, priklijuodama pastabų lapelius ant puslapių. Kai užrašinė baigiasi, kopijuoja juodraščius. Rašytoja įsitikinusi, kad tuomet aiškiai matosi jos knygoms skirtas laikas.

Donna Tartt yra sakiusi, kad skaitytojai knygų rašyme taip pat dalyvauja, jie sugeba pagauti jos siunčiamus ženklus ir patys kuria nuosavą istoriją. Kartais nutinka ir taip, kad jų sąmonėje susikurti knygos herojai labai skiriasi nuo tų, kuriuos aprašė rašytoja.

Rašytoja gimė 1963 metų gruodžio 23-ąją Grinvude, Misisipės valstijoje. Baigė klasikinės literatūros studijas ir vos 28-erių tapo pasaulinio garso rašytoja, tarptautine sensacija.

Maždaug kas dešimtmetį išleidžianti po naują romaną Donna Tartt sako, kad būtų labai laiminga, jei per gyvenimą pavyktų parašyti penkias knygas. Jai patinka lėtas rašymas. Kartą pamėginusi parašyti knygą per metus, ji liko nusivylusi rašymo procesu. Neabejoja, kad tokia knyga būtų nusivylę ir jos skaitytojai.

Donnos Tartt negąsdina vienatvė. Ji daug laiko praleidžia viena. „Man svarbu, kad mano gyvenimas nebūtų padėtas ant padėklo“, – šitaip ji viename interviu aiškina savo uždarą gyvenimo būdą.

Į lietuvių kalbą pasaulinio garso rašytojos pirmąją knygą „Slapta istorija“  išvertė Zita Marienė. Leidykla „Alma littera“ ką tik dar kartą išleido šią knygą.

Siūlome paskaityti romano „Slapta istorija“ ištrauką.

***

Prologas

Kalnuose tirpo sniegas, o Banis jau kelias savaites gulėjo negyvas, ir mes pagaliau supratome, kokia grėsminga mūsų padėtis. Matot, jis rastas po dešimties dienų. Tai buvo viena iš didžiausių žmogaus paieškų Vermonto istorijoje: valstijos policija, FTB, net karinis sraigtasparnis; koledžas uždarytas, Hampdeno dažų fabrikas nedirba, žmonės traukia iš Niu Hampšyro, Niujorko valstijos, net iš Bostono.

Sunku patikėti, kad, nepaisant tų nenumatytų įvykių, kuklus Henrio planas būtų šitaip pavykęs. Mes neketinome paslėpti lavono ten, kur niekas nebūtų galėjęs jo rasti. Iš teisybės, jo apskritai neslėpėme, o tiesiog palikome, kur nukrito, tikėdamiesi, kad koks nelaimingas praeivis užlips ant jo dar niekam nespėjus žmogaus pasigesti. Versija buvo paprastutė ir įtikinama: palaidi akmenys, daubos dugne lavonas nulaužtu sprandu, o skardyje kulnų šliūžė; nelaimingas atsitikimas pasivaikščiojant, ir tiek, taip galėjo ir baigtis: tykiomis ašaromis ir kukliomis laidotuvėmis, jei ne sniegas, iškritęs tą naktį; jis paslėpė jį be pėdsakų, ir po dešimties dienų, pagaliau prasidėjus polaidžiui, valstijos policija ir FTB, ir ieškotojai iš miesto – visi pamatė mindžioję jo kūną skersai išilgai, kol jį dengiantis sniegas buvo sutryptas į kietą plutą.

Sunku patikėti, kad šitiek triukšmo kilo dėl poelgio, už kurį ir aš iš dalies atsakingas, dar sunkiau patikėti, kad perėjau visa tai, – filmavimo kameras, juodą žmonių knibždėlyną, zujantį po Krioklio kalną lyg skruzdės cukrinėje, – nesukeldamas nė menkiausio įtarimo. Tačiau pereiti viena; deja, nutolti pasirodė visai kas kita, ir nors kažkada man dingojosi, kad seniai, vieną balandžio pavakarę, palikau tą daubą visam laikui, dabar nebesu tuo įsitikinęs. Dabar, kai ieškotojai išsiskirstė ir gyvenimas aplink mane nurimo, supratau, jog metų metus įsivaizduodamas, kad esu kažkur kitur, iš tikrųjų tebebuvau tenai: kalno viršūnėj šalia purvinų vėžių jaunoje žolėje, kur tamsuoja dangus viršum virpančių obels žiedų ir oras jau dvelkia šaltuku, žadančiu naktį sniegą.

„Ką čia veikiat?“ – nustebęs paklausė Banis, kai rado mus keturis jo laukiant.

„Ogi ieškom nematytų paparčių“, – atsakė Henris.

Paskui šnibždėdamiesi pastovėjome trake – paskutinis žvilgsnis į lavoną ir paskutinis apsižvalgymas: niekam neiškrito raktai, niekas nepametė akinių, visi viską turi? – ir vorele patraukėme per mišką, aš dar atsigręžiau pažiūrėti pro jaunuolyno šakas, užvėrusias taką man už nugaros. Nors prisimenu kelią atgal ir pirmąsias vienišas snaiges, sklandančias tarp pušų, prisimenu, kaip su palengvėjimu sulipom į automobilį ir nuvažiavom tartum iškylaujanti šeima, – Henris sukandęs dantis vairavo per išmalas, o kiti, užsikvempę ant atramos, tarškėjom kaip vaikai, – nors puikiausiai prisimenu ilgą siaubingą naktį, kuri po to atėjo, ir ilgas siaubingas dienas ir naktis, kurios buvo paskui, užtenka dirstelėt per petį, ir nulekia šonan metai, ir vėl už nugaros matau ją, tą daubą, visą žalią ir juodą pro jaunuolyno šakas, paveikslą, kuris niekad manęs nepaliks.

Ko gero, tam tikru gyvenimo tarpsniu būčiau galėjęs prikurti įvairiausių istorijų, tačiau dabar visų kitų nebeliko. Ši yra vienintelė istorija, kurią įstengsiu papasakoti.

I knyga

1 skyrius

Ar šiaip, ne literatūroje, egzistuoja toks dalykas kaip „lemtingas defektas“, ryškus tamsus plyšys, kertąs gyvenimą per pusę? Mėgdavau manyti, jog ne. Dabar manau, jog taip. Manasis būtų toks: nesveikas aštrių įspūdžių ieškojimas – bet kokia kaina.

A moi. L’histoire d’une de mes folies. (Apie save. Vienos mano beprotybės istorija (pranc.))

Aš esu Ričardas Peipinas. Man dvidešimt aštuoneri, iki devyniolikos metų nebuvau matęs nei Naujosios Anglijos, nei Hampdeno koledžo. Kilme ir, kaip neseniai paaiškėjo, prigimtimi esu kalifornietis. Šitai prisipažįstu tik dabar, po visko. Nors tai nesvarbu.

Užaugau Plenou, Silicio slėnio miestelyje. Brolių ir seserų nėra. Tėvas turėjo degalinę, motina sėdėjo namie, o kai paaugau ir atėjo sunkesni laikai, išėjo dirbti, atsakinėdavo į telefono skambučius kontoroje vieno iš didžiųjų mikroelektronikos fabrikų prie San Chosė.

Plenou… Ištaręs tą žodį, matau įvažiuojamąsias užkandines, tipinius daugiaaukščius, karščio bangas, kylančias nuo juodų jų stogų. Metai tame miestelyje sukūrė man vienkartinę praeitį, išmetamą kaip plastikinis kavos puodelis. Manyčiau, iš dalies tai buvo labai brangi dovana. Išvykęs iš namų, galėjau sukurpti naują ir daug patrauklesnę autobiografiją, pilną įspūdingų, bet primityvių aplinkos veiksnių; spalvingą praeitį, lengvai suprantamą svetimiems žmonėms.

Šios fiktyvios vaikystės – su baseinais, apelsinų giraitėmis ir amoraliais, bet mielais plevėsomis tėvais, užsiimančiais pramogų verslu, – spindesys bemaž nustelbė tikrosios pilkumą. Tiesą sakant, kai pagalvoju apie savo tikrąją vaikystę, ne kaži ką teprisimenu, tik liūdną daiktų kratinį: kedus, kuriuos avėdavau kiaurus metus, spalvinimo knygeles iš prekybos cen­tro ir seną minkštą futbolo kamuolį, kuriuo prisidėdavau prie gatvės rungtynių, – maža įdomumo, dar mažiau gražumo. Buvau ramus, pagal amžių aukštas, kiek strazdanotas. Daug draugų neturėjau, bet nežinau kodėl, dėl aplinkybių ar kad taip norėjau. Mokykloje, atrodo, sekėsi gerai, bet ne per geriausiai; mėgau skaityti, – apie Tomą Sviftą, Tolkino knygas, – bet ir televizorių žiūrėdavau valandų valandas, išsitiesęs ant kilimo tuščioje mūsų svetainėje, ilgais nuobodžiais pavakariais po pamokų.

Rašytoja Donna Tartt. @NTG nuotrauka

Garbės žodis, daugiau beveik nieko nebeprisimenu iš tų metų, nebent savotišką kone visus juos persmelkusią nuotaiką, melancholišką jausmą, man primenantį „Stebuklingo Disnėjaus pasaulio“ filmus, kuriuos žiūrėdavau sekmadienio vakarais. Sekmadienis buvo liūdna diena: anksti gultis, kitą rytą į mokyklą, amžinai rūpindavausi, ar gerai padariau namų darbus, – tačiau žiūrint, kaip viršum prožektoriais nutviekstų Disneilando pilių nakties danguje skleidžiasi fejerverkai, mane imdavo graužti bendresnė baimė, jausmas, jog esu įkalintas nykioje mokyklos ir namų karuselėje: bent man ši aplinkybė davė tvirtą empirinį pagrindą nusiminti. Tėvas buvo šykštus, namai bjaurūs, motina manimi pernelyg nesirūpino; mano drabužiai būdavo pigūs, plaukai per trumpai nukirpti, o mokykloje niekas manęs per daug nemėgo; kadangi šitaip buvo, kiek siekė atmintis, jaučiau, jog ir bent kiek toliau numatomoje ateityje viskas klostysis taip pat liūdnai. Žodžiu, įsivaizdavau, kad mano gyvenimas sugadintas, – nežinia kaip, bet iš esmės.

Todėl, manyčiau, nekeista, kad man nesiseka priderinti savo autobiografijos prie draugų gyvenimo, – bent jau tokio jų gyvenimo, kokį aš regiu. Čarlzas ir Kamila – našlaičiai (kaip troškau jų sunkios dalios!), vienuose Virdžinijos valstijos namuose juos užaugino senelės ir prosenelės; vaikystė, apie kurią smagu galvoti: arkliai, upės, likvidambaro medžiai. Arba Frensis. Motina jį pagimdė septyniolikmetė – išblyškusi aikštinga mergiotė rudais plaukais, turinti turtingą tėtušį, kuri pabėgo su Venso Veino grupės „Musical Swains“ būgnininku. Po trijų savaičių ji parsirado namo, o po šešių buvo panaikinta santuoka; ir, kaip mėgsta sakyti Frensis, seneliai juos augino kaip brolį ir seserį, jį su mama, augino taip prašmatniai, jog net liežuvautojams tai darė įspūdį: auklės iš Anglijos, privačios mokyklos, vasaros Šveicarijoje, žiemos Prancūzijoje. Jei norit, pasižiūrėkit kad ir į atlapaširdį Banį. Jo vaikystė, kaip ir mano, apsiėjo be madingų striukių ir šokių pamokų. Tačiau tai buvo amerikiečio vaikystė. Tėvas – Klemsono universiteto futbolo žvaigždė, vėliau tapo bankininku. Keturi broliai, seserų nėr, dideli triukšmingi namai priemiestyje, su burlaiviais ir teniso raketėmis, ir auksaplaukiais medžiokliniais šunimis visų paslaugoms; vasaros Kodo kyšulyje, internatinės mokyklos netoli Bostono ir iškylos automobiliais per futbolo sezoną – auklėjimas, atsispindintis visame Banio elgesyje, pradedant tuo, kaip jis spaudžia ranką, baigiant tuo, kaip skelia anekdotą.

Nė su vienu jų neturiu ir neturėjau nieko bendra, išskyrus graikų kalbą ir vienerius metus, praleistus drauge. Ir jei meilė gali būti bendras dalykas, turbūt ir tai turėjom bendra, nors aš suprantu, kad šitai skamba keistai, jei turėsime omenyje istoriją, kurią ruošiuos papasakoti.

Kaip čia dabar pradėjus…

Baigęs vidurinę, mokiausi nedideliame gimtojo miesto koledže (tėvai priešinosi, mat tikėjosi, jog aš padėsiu tėvui versle, – tai buvo viena iš daugelio priežasčių, kodėl taip kan­kinausi, kad įstočiau) ir ten dvejus metus studijavau senąją graikų kalbą. Ne iš meilės jai: koledže studijavau mediciną (pinigai, matote, buvo vienintelė priemonė gyvenimui pataisyti, juk gydytojai uždirba krūvas pinigų, quod erat demonstrandum (Ką reikėjo įrodyti (lot.).)), ir mano konsultantas pasiūlė pasirinkti kokią kalbą, kad įvykdyčiau humanitarinių mokslų programą; graikų paskaitos būdavo popiet, tad ir pasirinkau graikų, kad pirmadienį galėčiau lig soties išsimiegoti. Tai buvo visiškai atsitiktinis sprendimas, bet jis, kaip įsitikinsite, tapo lemtingas.

Graikų kalba man ėjosi gerai, buvau pirmūnas, o paskutiniais metais net laimėjau Klasikinės filologijos katedros apdovanojimą. Tai buvo mėgstamiausia mano paskaita, nes ji vienintelė vykdavo tikroje auditorijoje – be stiklainių su karvių širdimis, be formaldehido smarvės, be narvų su klykiančiomis beždžionėmis. Iš pat pradžių maniau atkakliu darbu įveikti įgimtus antipatiją savo pašaukimui ir pasibjaurėjimą juo, o vėliau dar atkaklesniu darbu gal net simuliuoti ką nors panašaus į mediko talentą. Bet kur tau! Slenkant mėnesiams, taip ir likau abejingas biologijai, o kartais nuo jos tiesiog vemdavau; pažymiai buvo prasti, mane niekino ir dėstytojai, ir studentai. Tada žengiau, net savo akimis žiūrint, beviltišką ir paties Pyro vertą žingsnį – nieko nesakęs tėvams, perėjau į anglų literatūros specialybę. Jaučiau, kad kertu šaką, ant kurios sėdžiu, kad teks žiauriai gailėtis, be to, tebebuvau įsitikinęs, jog verčiau vargti pelningoje srityje negu klestėti tokioje, apie kurią tėvas (neišmanantis nei finansų, nei koledžo gyvenimo) pareiškė, jog esanti kiaurai nuostolinga; srityje, kurią pasirinkęs neišvengiamai visą gyvenimą trinsiuos namie ir kaulysiu iš jo pinigų, – o pinigų, kaip jis primygtinai man aiškino, jis nė neketinąs duoti.

Taigi studijuoti literatūrą man labiau patiko. Tačiau namai nė trupučio labiau nepatiko. Vargu ar galėčiau paaiškinti neviltį, kurią man varė aplinka. Nors dabar įtariu, jog dėl aplin­kybių ir savo būdo bet kur būčiau buvęs nelaimingas: Biarice ar Karakase, ar Kaprio saloje, bet tuomet šventai tikėjau, kad tik toji vieta kelia man tokį liūdesį. Gal iš dalies taip ir buvo. Nors savaip teisus Miltonas (protas pats sau erdvė ir gali pragarą paversti rojumi ir t. t.), vis dėlto akivaizdu, kad Plenou įkūrėjai savo miestelį suprojektavo ne rojaus, o tos kitos, liūdnesnės metropolijos pavyzdžiu. Dar būdamas mokinys, pripratau pamokoms pasibaigus slankioti po prekybos centrus, tol maklinėti po šviesias vėsias sales, kol taip apkvaišdavau nuo prekių ir brūkšninių kodų, nuo promenadų ir eskalatorių, nuo veidrodžių, muzikos per radiją, triukšmo ir šviesos, jog mano smegeninėj kažkas sprogdavo ir viskas pasidarydavo nebesuvokiama: spalvos be formų, palaidų molekulių spiečiai. Tuomet kaip koks zombis šlitiniuodavau į automobilių aikštelę ir važiuodavau į beisbolo aikštę, kur net neišlipdavau, tik sėdėdavau įsikabinęs vairo ir vėpsodavau į tvorą, pageltusią žiemos žolę, kol nusileisdavo saulė ir būdavo per tamsu žiūrėti.

Neaiškiai įtariau, kad mano nepasitenkinimas bohemiškas, neaiškios marksistinės kilmės (kai man buvo keliolika metų, paikai demonstravau socialistinius įsitikinimus, daugiausia norėdamas paerzinti tėvą), bet iš tikrųjų absoliučiai jo nesupratau; būčiau papykęs, jei kas būtų pasakęs, jog jo priežastis – gerokai puritoniška mano prigimtis, o juk taip ir buvo. Prieš kiek laiko senoje užrašų knygelėje, kurioje rašinėdavau nuo aštuoniolikos metų, aptikau tokius žodžius: „Man šie namai smirdi puvėsiais, puvėsiais, kuriais atsiduoda pernokę vaisiai. Niekur ir niekada baisioji gimimo, poravimosi ir mirties – baisingųjų gyvenimo poslinkių, kuriuos graikai vadino miasma, nešvarybe, – mechanika nebuvo tokia brutali ar taip nugrimuota, kad gražiai atrodytų; niekur tokia daugybė žmonių netikėjo melais ir nepastovumu, ir mirtimi, mirtimi, mirtimi“.

Manyčiau, kietai pasakyta. Sprendžiant iš šito sakinio, pasilikęs Kalifornijoje, galimas daiktas, būčiau baigęs kokia nors sekta, geriausiu atveju – pradėjęs praktikuoti kokią absurdišką dietą. Prisimenu, jog maždaug tuo laiku skaitinėjau Pitagorą ir kai kurios jo idėjos man netgi patiko: pavyzdžiui, vilkėti baltai ar nevalgyti gyvūnų, turinčių sielą.

Bet baigiau rytine pakrante.