Maža knyga apie vienintelį didelį jausmą

Tikrai ilgai lentynoje užsigulėjusi knyga. Nežinau, kodėl anksčiau jos į rankas nepaėmiau, tačiau kai jau paėmiau, tai ir likau apžavėta. O labai netikėtai. Prieš kokius tris metus skaitytas Barnes „Laiko triukšmas“ audros galvoje nesukėlė, vėlėliau skaitytas romanas „Kalbant atvirai“ buvo tikrai kažkas naujo ir smagiai skaitėsi. Iš „Vienintelės istorijos“  tikėjausi bent tiek, o gavau tiek daug, kad praeis daug laiko, o vis tiek apie knygą galvosiu.

Polas įsimyli, Siuzana įsimyli ir viskas čia būtų gražu ir gerai, jei ne amžiaus skirtumas. Jam 19, jai – 48. Polui vis dar aktualūs tėvų žodžiai ir elgesys, Siuzanai – nemalonus sutuoktinio artumas. Tačiau niekas netrukdo porai leisti kone visas dienas drauge ir mėgautis visais meilės privalumais. O meilė stipri. Tokia stipri, kad priverčia juos pabėgti nuo visų įsipareigojimų ir atsiduoti tik jai. Visą jų istoriją mums pasakoja Polas: ne visai nuosekliai, su vyrams būdingu neišsiplėtimu, ramybe, bet su itin taikliomis, o kartais aštriomis pastabomis.

Nesiplėsiu apie turinį, nes jis būtent toks lakoniškas. Knygos esmė – Barnes talentas paprastais ir tikrai ne „trijų aukštų“ sakiniais perteiktas gilus ir stiprus jausmas. Ištransliuotas subtiliai, bet palieka tokį rėžį širdy, kad nejučia sėdi ir mąstai apie tą vienintelę savo istoriją. Vienitele istorija rašytojas apibūdiną tą VIENINTELĘ žmogaus meilę, kurią išgyvena kiekvienas. Tą, su kuria lygini visas kitas ir tą, kurios net norėdamas neužmiršti. O jei labai pasiseks, pamiršti ir nereiks.

Po šios knygos, atrodo, pažinau Barnes iš naujo. Gal nepažinau, o tiesiog jam užaugau. Įsitikinau, kad jo knygos paprasčiausiai reikalauja literatūrinių žinių ir patirties. Vien tam, kad pajaustum, išjaustum ir suprastum, kiek daug pasako rašytojo plunksna vos keliais prisilietimais.

Čia yra viskas: stipri istorija, tikrai stiprūs, nuosekliai augantys (ar regresuojantys) personažai, opios ir jautrios temos, tačiau aprašytos ne hiperbolizuojant, o meistriškai paprastai ir aiškiai. Aiškiai, bet ne banaliai. Taikliai, bet nebandant pasirodyti super mega rašytoju. Iš pažiūros knyga plona, veikėjų mažai, istorija paprastutė, bet skaitydama tiek daug visko užsirašinėjau, tiek minčių kilo, kad net buvo gaila ją užbaigti. Rekomenduočiau knygą tikrai gebantiems pajausti istoriją, išskaityti tekstą tarp eilučių ir mokantiems vertinti rašytojo talentą. Suprantantiems, kaip sunku gali būti rašyti tiesiog apie gyvenimą be nuotykių ir didelių įvykių. Kaip sunku perteikti iki galo nepažintą jausmą, dvejojantį ir ieškantį. Man ši knyga buvo atradimas. Toks, dėl kurio iš naujo skaitysiu ir „Laiko triukšmą“ – manau, prieš tuos kelis metus dar nebuavau jam pasirengusi.