Ieva Šidlaitė skaitytojams pažįstama iš pirmosios didelio populiarumo sulaukusios knygos „Natūralus rauginimas“. Prieš daugiau nei dešimtmetį iš didmiesčio šurmulio su šeima pabėgusi gyventi į miškų apsuptą vienkiemį, ji nėrė į visai kitokią kasdienybę: rūko apgaubtas pievas, gyvybės pilnus miškus ir iššūkių kupiną, naują virtuvę. Įkvėpta gamtos, pradėjo domėtis valgomaisiais laukiniais augalais ir tikro maisto gamyba. Iš pradžių šias žinias taikė gamindama šeimai, bet ilgainiui sukaupė pakankamai patirties, kad galėtų ja pasidalyti su kitais. Laiko patikrinti Ievos eksperimentai sugulė į naują knygą – „Ką kanda šalna?“, pasakojančią apie laukinius valgomuosius augalus, augančius pievose, miškuose arba krūmynuose ankstyvą pavasarį, žiemą ar vėlyvą rudenį. Apie tai, kaip ir kada juos rinkti, ką iš jų gaminti ir kaip paruošti laukinio maisto atsargas toms dienoms, kai gamta mūsų nenori įsileisti.
Kaip tik pagalvojau, kad šiandien, kai pats gyvenimas net tuos, kurie nebuvo pratę, privertė atsigręžti į gamtą ir joje ieškoti ramybės ir paguodos, jūsų naujoji knyga „Ką kanda šalna“ galėtų tapti savotišku nuotykių žemėlapiu! Ar jums pačiai, gyvenančiai gamtoje, ėjimas į mišką vis dar prilygsta nuotykiui?
Tikrai, viskas pasikeitė taip, kad aprašyti valgomi augalai gali tapti ne tik nuotykiu, bet ir būtinybe… Tikėkimės, kad to išvengsime.
Ėjimas į mišką visada yra nuotykis – niekad nežinai, kur sutiksi milžinišką briedį ar netikėtai rasi briedžiukų (grybų) augimvietę. Juk eidamas ar važiuodamas mišku visada įdėmiai stebi aplinką. Kas kur auga, ar jau dygsta, kuo maitinasi vietinė fauna, kada sunoks medlievos ar bus didelis riešutų ir laukinių kriaušių derlius. Matai, kur kažkada buvo sodyba – auga alyvos ir obelis. Visa tai yra maži miškiniai nuotykiai.
Iš kur sėmėtės žinių apie laukinius augalus? Juk toli gražu ne visi jie skanūs ir naudingi – kai kurie gali būti ir pavojingi…
Žinių aš nuolat semiuosi – iš knygų, interneto, pažįstamų žolininkų, iš pačios gamtos. Žinios kinta ir pildosi, dažnai pavojingi augalai tampa skanūs, išmokus juos apdoroti. O kartais skanūs gali tapti pavojingi vien dėl to, kad mūsų organizmas ilgainiui keičiasi, keičiasi ir jo poreikiai.
Daugybė genealių minčių iš tiesų gimsta iš mūsų kasdienybės, kai esame priversti ieškoti sveikesnių alternatyvų, įdomesnių receptų ar tiesiog norint iš virtuvės išvyti nuobodulį. Ar taip buvo ir jums?
Nežinau… Man virtuvėje nebūna nuobodu net bulves su lupenomis verdant! Nes galima verdant įmesti dilgėlių ar garšvų. O galima ir neįmesti. Bet gyvenant gamtoje nori nenori pradedi namo tempti krepšius laukinių augalų ir tada tenka juos sugaminti.
Ar tiesa, kad lietuviška gamta gali būti dosni mūsų stalui ištisus metus, ne tik karštą vasarą ar derlingą rudenį?
Mūsų gamta nėra jau tokia dosni. Norint išgyventi mūsų gamtinėje juostoje turbūt būtina medžioti ir žvejoti. Riešutai maži, uogos rūgščios, šaknys nedidelės. Bet užtai visi šie dalykai turi nuostabius skonius. Ir tų skonių galima rasti ištisus metus – ir vasarą, ir žiemą. O skonių paieškos tiesiog užburia ieškoti dar ir dar…
Kuriuo metu laiku jums pačiai smagiausia suktis po laukus ir miškus?
Nemėgstu karščio, todėl smagiausia šaltuoju metų laiku. O pats mylimiausias laikas – tai ruduo, kai dygsta grybai, noksta riešutai ir trumpėja dienos. Atšalus orams labai smagu grįžti į virtuvę ir namuose vėl kūrenti krosnį. O krosnyje būtinai turi būti troškinys su grybais.
Kaip išlavinti tą akį, kad ji pastebėtų tai, ko paprastai nepastebi?
Geriausiai akį išlavina vaikiškas smalsumas, kai į pasaulį žiūri kaip į didelį stebuklą.
Nuotrauka iš knygos „Ką kanda šalna?“
Ar visi augalai, kuriuos galima ragauti, turi ir gydomųjų savybių?
Viskas turi gydomųjų savybių. Net ir tie produktai, kuriuos kasdien valgome, – grikiai, jogurtas, salotos ir arbūzai. O laukiniai augalai tų savybių turi daug daugiau – ne veltui jie auga šimtus metų vienoje ar kitoje vietoje, yra prisitaikę prie sąlygų, sudarę simbiotinius ryšius su vietos mikroflora. Todėl vietiniai laukiniai augalai mums yra pats tikriausias ir geriausias sveikatos šaltinis.
Pavarčius naujosios knygos puslapius ir beskaitant receptų pavadinimus, apima mintis, kad patekau į kažkokį kitą, dar nepažintą pasaulį! Ar kurdama tuos receptus daug eksperimentuojate?
Ši knyga – tai mano dešimtmečio eksperimentų rezultatas. Ją rašydama aš jau neeksperimantavau, o tik surašiau tai, ką atradau per tiek metų mokydamasi ir mokydama žmones.
Ar jūsų vaikams lengva įsiūlyti naują patiekalą, jie noriai pasiduoda jūsų eksperimentams?
Kaip kada… Bet ragaudami jie jau būna pakankamai atsargūs. Ir jų vertinimai mane labai pralinksmina. Kai, pavyzdžiui, paragavęs dilgėlių pyrago šešiametis sūnus pareiškė: „Skanus, bet šiek tiek atsiduoda kompostu“. Bent jau per daug nesibaido naujų produktų, nebijo paragauti.
Ką pati labiausiai mėgstate gaminti? Kokių augalų jūsų virtuvėje galima rasti visada?
Aš pati labiausiai mėgstu gaminti itin paprastus valgius – kepti duoną, virti įprastas sriubas ar troškinius. Tik į juos tarsi atsitiktinai vietoje lauro lapo pakliūva tuopos lapai, į sultinius – gabaliukai grybų – kempinių arba šiek tiek dilgėlių sėklų ant bandelių viršaus. Tai, kas pakliūva po ranka. O mano virtuvės lentynos nustatytos stiklainiukais su įvairiais laukiniais augalais.
Ar jūsų šeima valgo tik tai, ką randate ar užsiauginate patys, ar kada užsukate į maisto prekių parduotuvę?
Įvairiai būna… Kartais perkame tik cukrų, druską, tualetinį popierių ir šunų maistą, o kartais būna ir bulvių traškučių ar ledų dienos. Man patinka pačiai auginti ir rinkti maistą, bet nesu kategoriška šiuo klausimu.
Nuotrauka iš knygos „Ką kanda šalna?“
Koks tas jūsų šeimos gyvenimas „Slėnyje“, į kurį kadaise atsikraustėte iš miesto? Ar jame tiek daug romantikos, kaip ne vienam galėtų atrodyti iš šalies?
Iš „Slėnio“ jau išsikraustėme – pernelyg priartėjo miestas, pabėgome į tolimą vienkiemį Dzūkijoje, vidury miškų ir pelkių. O kalbant apie romantiką… Turbūt visi žino, kad ilgainiui ji pavirsta kasdienybe. Tačiau tokia kasdienybės romantika man labiausiai ir patinka. Romantiška savaitę pagyventi ant jūros kranto, bet kai gyvenate taip visą gyvenimą, jūros jau nebematote. Matote kasdienius darbus, kuriuos reikia nudirbti iki vakaro. Taip ir mes…
Auginate tris vaikus, užsiimate begale veiklų, prigalvojate vis naujų idėjų ir, štai, dar ir antrą knygą išleidžiate… Gal gamtoje laikas teka lėčiau ir jo lieka daugiau?
Laiko mes turime visi vienodai – tiek, kiek turime nuo gimimo iki mirties. Tiesiog gyvendamas toliau nuo žmonių nustoji galvojęs, ką kiti veikia, ir darai tik tai, kas tau įdomu. Bet šiaip įdomu, kai iš miesto atvykę žmonės sako, kad kaime laikas lėčiau bėga. Tai netiesa, mūsų laikas, lygiai kaip ir jūsų, užpildytas darbais, kurie dažnai prasideda 5 val. ryto ir baigiasi tik sutūpus vištoms, 22–23 val. vakaro. Tik mažiau tuščio blaškymosi po įstaigas, parduotuves, pervažiavimų iš taško A į tašką B, viskas vyksta vietoje, gal todėl ir atrodo, kad gyvename lėčiau. Ir darbai pasiskirsto pagal sezonus. Naujos veiklos prasideda pavasarį, idėjos skleidžiasi rudenį, o knygoms rašyti lieka žiemos…
Kalbino Algė Ramanauskienė.
Palikite komentarą