Aštrios istorijos saugiai užsidariusiems namuose

Siaubo ir detektyviniai romanai, trileriai – tai knygos, kurios sukausto dėmesį, priverčia išsigąsti ar įsitempti, su baime ar nekantriai laukti kas bus kitame puslapyje. Siaubo literatūra ir kriminaliniai romanai priverčia permąstyti ir vertinti tai ką turime, nes būna baisesnių dalykų. Romanuose galima tikėtis bet ko, nuo fantastikos, iki paties žmogaus sukurtų vidinių demonų siaubo, kai skaitant visas mus supantis pasaulis išnyksta. Siaubas verčia žmones ne tik išsigąsti, bet tai gali būti ir puikus būdas pailsėti, nes pakeičiamas realus mus supantis pasaulis. Net ir vengiantys siaubo skaitytojai neretai nelieka neabejingi kriminalinėms istorijoms, nes čia siaubas pažįstamas, girdimas per žinias, matomas aplinkoje, tad ir detektyviniai romanai neatrodo tokie siaubą keliantys, miego naktimis netrikdo ir neverčia krūpčioti dėl kiekvieno keisto garso, bet sudomina savo siužetais.

1. Marisha Pessl „Naktinis filmas“

Ne tik tekstas, bet ir pats knygos formatas užburia. Tikrumo įspūdį kuria straipsnių pavyzdžiai, nuotraukos, internetinių svetainių nuorodos su jose rodoma informacija. Vizualizacijos leidžia mėgautis įtempta istorija į ją įsitraukiant kaip ten dalyvaujančiam, tai tarsi galimybė pačiam skaitytojui priartėti prie įvykių kaip ten dalyvaujančiam. Perskaičius, be pasitenkinimo geru kūriniu liko noras pamatyti Kordovos filmus. Kaip jie galėtų atrodyti? Ar iš tiesų įmanoma sukurti tokį stiprias emocijas išlaisvinantį filmą? 

2. Samuel Bjork „Berniukas sniege“

Tikras tamsus skandinaviškas detektyvas. Žudikas gudrus, palieka mįslingus ženklus nužudymo vietoje, o tyrėjai priversti dirbti viršvalandžius ir vis tiek suktis vietoje. Siužetas prikausto dėmesį, norisi sužinoti kas bus toliau, nes dažnai situacijos atrodo tiesiog beviltiškos, tyrėjai patys papuola į pinkles, o klaidingos prielaidos priverčia grįžti ir pradėti viską iš naujo. Pabaigoje skaitant neramu darėsi, nes puslapių liko vos keli, įtampa vis augo, o kiek dar neatsakytų klausimų likę buvo. Autorius sugebėjo prikaustyti dėmesį, suklaidinti ir pabaigoje nustebinti. Nė tokios minties nebuvo kas gali būti žudikas, ką jau kalbėti apie motyvą, kuris tiesiog pribloškė. 

3. Jane Harper „Sausra“

Vaizdinga kalba, akyse kylantys Australijos vaizdai ir suktas siužetas. Autorė įstabiai piešia Kievaros, miestelio kuriame viskas vyksta, gyvenimą. Rašau piešia, nes skaitant kyla tokie ryškūs vaizdai, kvapai, net galima pajusti tą keturiasdešimties laipsnių karštį, aiškiai matyti pastatus, gatves, geltoną perdžiūvusią žemę – galima vardint ir vardint paprasčiausias detales, kurios taip puikiai vaizduojamos žodžiais. Personažai ryškūs savo išvaizda ir vidumi. Pokalbiai, vidiniai išgyvenimai, niekam netrūksta detalumo. Detektyvas prikaustantis dėmesį ir įtraukiantis į veiksmą.

4. Stefan Ahnhem „Beveidės aukos“

Prisėdi ir palieki savo kasdienybę už knygos puslapių ir dalyvauji žudiko paieškose. Susuko mintis siužetas, kelis kart patikėjau dėl žudiko ir likau apgauta. Puiku, nes netikėtumas ir įtampa neleido atsipalaiduoti. Nebuvo laiko savo apmąstymams ir spėlionėms, nes tempas žėrė vieną įvykį po kito. Pridurčiau, kad pasakojimas detalus ir vaizdingas – kinematografiškas. Aukos nukankintos, vaizdiniai ryškūs ir šokiruojantys. Išradingas ir atidus detalėms žudikas, vedžiojantis tyrėjus už nosies ir keliantis siaubą visuomenei.

5.  Bret Easton Ellis „Amerikos psichopatas“

Knygai apibūdinti užtektų net vieno vienintelio žodžio – žiauri. Ne veltui daug kartų ir drausta, ir cenzūruota. Romane kontrastuoja du pasauliai, vienas turtingojo, kurį supa prabanga, įtakingi asmenys ir kitas kupinas smurto, atvirų ir šleikštulį keliančių scenų, gyvuliškos energijos. Skaitant neįmanoma sustoti, net jei ir aprašoma scena kelia pyktį ar koktumą. Atmintyje įsirėžia Patriko Beitmano vardas ir tai kaip jis gyveno, koks buvo tomis smurto naktimis. Tačiau knygą derėtų vertinti ne dėl žiaurumo, o žinutės, juk tai sutirštintas mūsų pasaulio vaizdas: godumo ir valdžios troškimo. 

6. William Peter Blatty „Egzorcistas“

Įtaigūs ir ryškūs veikėjų portretai, dėmesį kaustančios scenos. Visa kas paranormalu taip pat aiškinama ir moksliniu, logišku požiūriu. Atskleidžiama kokių neįtikėtinų dalykų gali žmogaus protas, kad tame gali visai nebūti nieko mistiško, kad ir kaip neįtikimai atrodytų iš pirmo žvilgsnio. Autorius išlaiko įtampą ir intrigą iki pat pabaigos, o rašymo stilius suteikia kūriniui intelektualumo. Nuostabus kūrinys jau spėjęs tapti klasika, kuriame siaubas neskirtas tik manipuliuoti skaitytojo jausmais, konkrečiai baime.

7. H. P. Lovecraft „Tykantis tamsoje“

Skaitydama atsiduodu tekstui ir įsijaučiu į kūrinio atmosferą, bandau pajusti tuos klaikius jausmus, matyti tuos vaizdus, kurie mintyse piešiasi tik tamsiomis, pilkomis spalvomis kaip knygos viršelis. Pabaigus novelę, toks jausmas lyg pabudus iš sapno, kuriame logiką išstumia nevaldoma baimė, nerimas, nežinia ar kažko siaubingo laukimas.

8. Giedrius Vilpišauskas „Vėjas nuo jūros“

Netikėta knyga lietuvių literatūroje, įdomu kaip siaubo romanus rašo lietuvių autoriai, kokias stiliaus priemones renkasi. Autorius į romaną įpina fantastikos, siaubo, įtampos. Naktiniai košmarai, haliucinacijos, pagoniški ritualai, pasakojimo vingiai kiekviename puslapyje neleidžia atsikvėpti, nes niekas neaišku, atsiranda vis daugiau klausimų be atsakymų. Visame siaube yra komiškų situacijų, meilės, pavydo: paprasti, žemiški dalykai sumišę su paslaptingais ir sudėtingais fantastinio pasaulio dalykais. Lengva skaityti, smalsu sužinoti kaip viskas baigsis ir kokių dar neįtikėtinų dalykų paruošęs autorius.