Leidykla „Briedis“ pristato Chiaros Pasqualetti Johnson knygą apie garsiąją mados ikoną „Coco Chanel. Moteris, sukėlusi perversmą“.
Mados karalienės Coco Chanel vardas bus amžiams susijęs su jos išskirtiniu, su niekuo nesupainiojamu stiliumi.
Užaugusi skurde Coco anksti suprato, kad norint tapti žinoma vien įgimtų gabumų nepakaks. Kai mergaitei buvo 12-ka, motina mirė nuo tuberkuliozės, tad tėvas atidavė dukrą į vaikų prieglaudą ir dingo iš jos gyvenimo. Chanel čia ir išmoko siūti. Palikusi prieglaudą, aplinkiniams ji neužsimindavo apie sunkią vaikystę, ją slėpdama pasakodavo išgalvotas istorijas.
Slapyvardis Coco atsirado, kai Gabrielle Bonheur Chanel, dar prieš tapdama žinoma dizainere, dainavo kabarete. Populiariausios jos atliekamos dainos buvo „Ko Ko Ri Ko“ ir „Qui qu’a vu Coco“, pastaroji ir pasufleravo Coco slapyvardį.
Dizainerės sėkmės raktu tapo turtingi vyrai, kurie ne tik padėjo jai praturtėti, bet ir atvėrė duris į niekuomet alkio nejutusią visuomenę. Coco tapo labiausiai sėkmės lydimų Europos vyrų meiluže, o kelionės po ištaigingus dvarus ir lapių medžioklė paįvairino jos kasdienybę. Vienas pirmųjų meilužių buvo turtingas karininkas Etienne’as Balsanas. Jis padėjo Coco pradėti savo verslą, savo bute Paryžiuje leido jai pardavinėti skrybėlaites.
Vėliau Pirėnuose ji sutiko tikrąją gyvenimo meilę – verslininką Arthurą Capelį. A. Capelis padėjo jai atidaryti savo banko sąskaitą, parduotuvėlę ir išmokė vairuoti automobilį. Vyras supažindino ją su menininkais, rašytojais, politikais ir grietinėlės damomis. Tačiau ir ši meilės istorija nesibaigė tradiciškai. 1919-aisiais A. Capelis žuvo automobilio avarijoje. „Praradusi Capelį, aš praradau viską“, – vėliau pasakys dizainerė.
Coco ir didysis kunigaikštis Dmitrijus Pavlovičius, caro Nikolajaus II pusbrolis, 1920-aisiais, kai jie buvo užmezgę romantiškus santykius. Asmeninio archyvo nuotr.
Su kunigaikščiu Dmitrijumi Pavlovičiumi ją suvedė ne tik gerovės troškimas, bet ir skaudžios netektys. Kitu mėlyno kraujo turinčiu mados kūrėjos meilužiu tapo Vestminsterio kunigaikštis Hugh Grosvenoras. Jis troško, kad ji jam pagimdytų įpėdinį, tačiau Coco negalėjo susilaukti vaikų.
„Dievas mato, aš norėjau meilės. Bet tą akimirką, kai turėjau pasirinkti tarp mylimo vyro ir savo suknelių, pasirinkau sukneles“, – prisiminė ikona.
Coco Chanel. Asmeninio albumo nuotr.
Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui gyvenimas Pirėnuose tapo pernelyg nuobodus, ir Coco grįžo į Paryžių. Ir vėl įsivėlė į aistringą nuotykį. Coco meilužiu tapo trylika metų jaunesnis vokietis Hansas Guntheris. 1944-aisiais dizainerė buvo apkaltinta kolaboravimu su priešu, mat paaiškėjo, kad Hansas buvo nacių šnipas. Įprastai šalies išdavikai būdavo baudžiami nuskutant jiems galvą, išdeginant svastikos simbolį, įkalinant arba nužudant. Coco buvo nubausta 18-ka mėnesių kalėjimo. Ją išgelbėjo Winstono Churchillio skambutis. Jis buvo brito H. Grosvenoro bičiulis.
„Gyvenime nesigailiu nieko, išskyrus to, ko nepadariau.“
Coco Chanel
Maištingos sielos Coco susikūrė ateitį ir sukėlė perversmą moteriškos mados pasaulyje, pristačiusi savo klasikiniais tapusius kūrinius, tokius kaip juodas švarkelis, tvido kostiumėlis ir trikotažo drabužiai, bižuterija ir auksinėmis sagomis puošti kostiumėliai. Iki XX a. juoda spalva buvo skirta laidotuvėms ir simbolizavo gedulą, bet 1926 m. juodos samprata pasikeitė. Tais metais Coco Chanel, ieškodama paprastumo ir elegancijos sintezės, sukūrė mažą juodą suknelę, kurią išspausdino garsus mados žurnalas „Vogue“. Nuo tada juoda tapo elegancijos ir prabangos simboliu.
Coco Chanel kūrybai būdingos sumažintos kišenės, puošiančios švarkelius, sukneles ir paltus. Mažų slaptų kišenėlių galima rasti ir kai kuriose „Chanel“ rankinėse. Kurdama rankinę „2.55″ Coco Chanel įsiuvo kišenėlę, skirtą meilės laiškams.
Grožio pasaulyje perversmą madmuazelė Chanel sukėlė išpopuliarindama trumpų plaukų šukuoseną, tapusią geidžiama tendencija, nors anksčiau moterys augino kuo ilgesnius plaukus, o trumpos šukuosenos vadintos prasčiokiškomis.
Jos sukurti kvepalai „Chanel N°5“ dar ir šiandien yra viena populiariausių parfumerijos prekių. Galbūt Chanel numerį 5 kvepalams pasirinko todėl, kad tai buvo jos laimingas skaičius. Coco Chanel buvo pirmoji dizainerė istorijoje sukūrusi savo vardo kvepalus.
Coco legenda atgyja šioje biografinėje knygoje, iliustruotoje gausybe fotografijų, kuriose drąsi ir didinga ikona tobulai įkūnija laikui nepavaldžią eleganciją, ją pavertusią nemaria.
Kviečiame skaityti knygos ištrauką.
Chanel stiliaus revoliucija. Paryžiaus ateljė, kurioje Coco Chanel dirbo ir gyveno, buvo kuriami šedevrai, sukėlę moteriškos elegancijos sąvokos revoliuciją. Jos maža juoda suknelė, papuošalai ir dryžuotos palaidinės auksinėmis sagomis buvo gaivaus oro gūsis, nuo Paryžiaus sklindantis iki Holivudo.
Coco charakteris, išraiškingumas, entuziazmas ir aštrus ironijos pajautimas ją pavertė kerinčia savo laikmečio asmenybe, o netipiškai liekna figūra anaiptol nesumenkino jos žavesio, tik prisidėjo prie unikalumo. Pasižymėdama nepriekaištingu skoniu formoms, spalvoms ir audiniams, ji sugebėjo itin taikliai išryškinti savo grakštumą. Ji niekada nelikdavo nepastebėta ir viskas, ką vilkėdavo, virsdavo kitų kopijomis: ne išimtis buvo ir šios baltos laisvai krintančios pižamos stiliaus kelnės, kurias ji gražiai įdegusi pademonstravo per savo atostogas darytoje nuotraukoje. Jos įdegis, paryškintas perlų vėrinio, paskatino madą, o jai nusprendus atnaujinti savo įvaizdį ir nusirėžus nuostabius plaukus, visi Paryžiaus salonai pajuto spaudimą neatsilikti ir tenkinti jos berniukiško stiliaus įvaizdžio poreikį. Lig tol savo juodus, storus, liemenį siekiančius plaukus ji, supynusi į tris kasas, susukdavo aplink galvą, bet dabar ji nusprendė išbandyti drąsų kirpimą, atidengiantį ilgą kaklą, kuriuo didžiavosi. Šis bebaimis jos žingsnis papuolė į klasikinių Chanel anekdotinių istorijų repertuarą. Pagauta vaizduotės, ji mėgdavo pasakoti, kaip kartą jai ruošiantis vykti į operą sprogęs vandens šildytuvas, sugadinęs šukuoseną, taigi ji buvo priversta nusikirpti plaukus.
Nepaisant to, ar jos istorija buvo legenda, ar tiesa, jos pasirinkimai sukėlė sensaciją ir sukūrė išliekamąja verte pasižymintį stilių, padėjusį susiformuoti kitokiai moteriai, tokiai, kuri aukštinama Victoro Margueritte skandalingame, didžiulio populiarumo sulaukusiame romane La Garçonne. Romano pagrindinė veikėja buvo moteris trumpa berniukiška šukuosena, finansiškai nepriklausoma, be skrupulų besirenkanti meilužius ir išskirtinai savo laikmečiui emancipuota, lygiai tokia, kokia buvo ir Coco. Visos kopijavo jos plaukų kirpimą ir dėdavosi tokias pačias varpo formos, šiek tiek akis pridengiančias skrybėlaites. Tuo tarpu Chanel suknelių siluetai tapo vis laisvesni, išnyko liemens linijos, o aptakesnių formų moterys turėjo griebtis audinių, kuriais rišosi maskuodamos krūtinę, norėdamos pailginti ir paliekninti siluetą. Coco jas visas privertė atrodyti taip, kaip ji.
XX amžiaus trečiajame dešimtmetyje Coco įvestas „dvilytis“ stilius sulaukė precedento neturinčios sėkmės, o Paryžius buvo jo epicentras. To laikmečio žurnalų puslapiai liudija, kokią įtaką madai turėjo Chanel stilius: tokie leidiniai kaip Minerva ir Femina buvo praktiškai jos kūrybos katalogai. Tuo periodu Coco savo suknelių modeliuose įvedė naujovę, tapusią dar vienu klasikiniu Chanel stiliaus elementu, – kišenes, kurios buvo būdingos darbo drabužiams ir kurios išlaisvino moteris nuo nepatogios būtinybės visą laiką turėti su savimi rankinę.
Likdama ištikima savo įsitikinimui, kad „elegancija yra tai, kas telpa pačiame brangiausiame, prašmatniausiame, rafinuotame minimalizme“, ji ėmėsi savo sumaniausio projekto – sukurti tiesaus silueto, paprastą juodą suknelę, tinkančią bet kokiai progai, pasiūtą iš krepdešino (crêpe de Chine), tankaus ir plono šilkinio audinio, bei tapusią būtinu kiekvienos moters garderobo elementu. Jos petite robe noire, maža juoda suknelė, tapo šio dešimtmečio simboliu. Tai buvo nauja kuklios juodos suknelės su baltais rankogaliais ir apykakle, kurią vilkėdavo parduotuvių asistentai ir pardavėjai, versija, bet kartu ji buvo materialus patvirtinimas apie visuomenėje plintantį atkaklų demokratiškumo moterų atžvilgiu reikalavimą, kurį ištransliavo Coco.
Pati paryžietiškos elegancijos esmė dabar buvo paprastos konstrukcijos modelis, išlaisvinantis iš varžančių biustjė bei korsetų ir skirtas bet kuriai moteriai, norinčiai pačiai apsirengti, taip pat greitai ir be vargo nusirengti. Vėlgi įkvėpimas atsklido iš Gabrielle vaikystės ir prisiminimų apie Obazino abatiją bei paprastus vienuolių vilkimus abitus. Neva tai kukli maža juoda suknelė, jos meistriškumo dėka pritaikius apnuogintos nugaros ir asimetriško kirpimo detales, skleidė paslaptingą geidulingumą. Vogue ją palygino su Fordo modeliu „T“ – „kažkuo, be ko pasaulis negalėjo apsieiti“.
Coco Chanel. Asmeninio albumo nuotr.
Coco verslas Paryžiuje klestėjo, todėl ji pagaliau galėjo įsigyti prabangius namus, kokių visada troško. Ji išsikraustė iš vilos Garchese ir išsinuomojo apartamentus viešbutyje Count Pillet-Will, Faubourg-Saint-Honoré gatvės 29 numeriu pažymėtame pastate, pačioje Paryžiaus širdyje. Pradžioje ji įsikūrė apatiniame aukšte, bet netrukus apsigyveno ir aukšte virš jo. Jos ištaigingos rezidencijos lubos XVIII amžiaus pastate buvo labai aukštos, joje buvo daug erdviausių kambarių, o pro prancūziškus juos šviesa užliejančius langus matėsi sodai su šimtamečiais kaštonais, liepomis ir klevalapiais platanais, metančiais atspindį baseino vandenyje. Kurdama apartamentų interjerą ji nusprendė sužaisti kontrasto principu, užuot pasirinkusi klasikinį stilių, kurį tarsi tradiciškai diktavo barokinio stiliaus pastato architektūra. Pirmas jos į naujuosius namus atsineštas daiktas buvo rusiška ikona, jai atsidėkojant už svetingumą padovanota Igorio Stravinskio Bel Respiro viloje. Kompozitorius buvo ją beviltiškai įsimylėjęs, tačiau ji niekada neatsakė į jo meilę. Coco be gailesčio išlaidavo. Ji šokiravo draugus tokiais pirkiniais kaip garsiosios Savonnerie gamyklos kilimas, kurį įsigijo už tūkstantį frankų, Liudviko XV balti krėslai, aksominė regentystės stiliaus sofa ir didžiulis rojalis, tapdavęs legendinių muzikinių jos vakarų pagrindiniu akcentu. Ne vienerius metus Coco suburdavo ir savo namuose priimdavo šio periodo iškiliausias asmenybes, tokias kaip Cocteau, Colette. Ypač verta paminėti Picasso, kuriam ji buvo specialiai paruošusi kambarį, kadangi jis labai nemėgdavo miegoti vienas savo name Rue La Boétie gatvėje. Dalindamasi prisiminimais apie šiuos apartamentus ji pasakodavo, kad čia „grindys buvo nuklotos prabangiais rusvos cigarų, „colorado claro“ spalvos kilimais šilkiniais perėjimais, austais pagal mano pageidavimus, langus dengė rudo aksomo užuolaidos iš Winston‘s su auksiniais apvadais tarsi šilkinėmis karūnėlėmis. Niekada neaptarinėjau kainų“. Jos kambariuose buvo daugybė rytietiškų širmų, erdvę išplečiantys ir jos perspektyvą keičiantys didžiuliai veidrodžiai, vazos, pilnos baltų gėlių, ore paskleidžiančių aromatus.
Vienas iš daugelio menininkų, kuriuos į šiuos namus Rue Faubourg-Saint-Honoré gatvėje atsivedė Coco, buvo poetas siurrealistas Pierre‘as Reverdy. Šis liūdnas ir mąslus iš provincijos kilęs rašytojas už Coco buvo jaunesnis šešeriais metais. Buvo Modigliani bičiulis ir gyveno tarp Monmartro ir Monparnaso, tačiau, skirtingai nei būtų galima tikėtis, jis nebuvo bohemiško gyvenimo būdo mėgėjas. Iš tikrųjų nors ir niekino pinigus, jis dievino prabangą. Coco žavėjosi jo „pasmerktojo poeto“ aura, o faktas, jog jis turėjo žmoną, vardu Henriette, nesutrukdė užgimti romantiškam jų santykiui – galbūt ir ne meilei, bet jausmui, išlikusiam iki jo mirties. Jo jausmai jai buvo akivaizdūs dedikacijose, kurias jis parašydavo prie kiekvienos savo poezijos rinktinės. Vienoje tokių jis rašė: „Brangi, žavingoji Coco. Kadangi suteikiate man džiaugsmą žinant, jog kažkas jums šiose eilėse patinka, teikiu jums šią knygą vildamasis, kad ji jums švies švelnia šviesele ant jūsų naktinio stalelio“; kitoje jis pareiškia: „Skiriu mano nuostabiajai brangiai Coco iš visos savo širdies iki paskutinio jos dūžio.“
Jis jai buvo puikiausias poetas pasaulyje, todėl slapta nupirko visus jo rankraščius ir pavedė leidėjams juos išspausdinti jos sąskaita. Ji taip pat kiekvieną mėnesį pervesdavo jam tam tikrą pinigų sumą, leisdama tikėti, jog jie sumokami kaip honoraras už jo poezijos rinktinių pardavimus. Jų vardus visam laikui susiejo prisirišimas, šilti jausmai ir palaikymas, kurie išliko nepakitę net ir tuomet, kai jis išvyko į Solesmesą, norėdamas užbaigti savo gyvenimo dienas vienuolyno ramumoje, „neblaškomas Dievo siunčiamų pagundų gyventi tiek, kiek Jis jam skyręs po saule ar pilku dangumi“.
Coco įsisuko į naujų draugysčių sūkurį. Kartu su Misia Sert ji tapo habitué – nuolatine madingiausio to meto Paryžiaus kabareto Le Boeuf sur le Toit, kur rinkosi Monparnaso menininkai ir kur ji galėjo pademonstruoti naujausius savo kūrinius, lankytoja. Ši vieta sulaukė didžiulio populiarumo. Už lakuotų jos durų atsiverdavo pasaulis, užliejantis nežemiška atmosfera vykstant „Rusų baleto“ pasirodymams ir sklindantis iš centre kabančio siurrealistinio Picabios paveikslo L‘oeil cacodylate. Čia dažnai prie staliuko sėdinčius buvo galima išvysti Maurice‘ą Chevalier ir Tristaną Tzarą, taip pat pamatyti besisukiojantį oficialiai samdomą jaunąjį kabareto fotografą Maną Ray. „Nertiniai ir espadrilės čia laisvai ir nevaržomai pynėsi su tiulio sukniomis“, – savo pastebėjimais dalinosi avangardo rašytojas, dramaturgas ir poetas Jeanas Cocteau, kuris iš karto patraukė Coco dėmesį.
Sergejus Diagilevas, kurį Coco sutiko Venecijoje pirmosios savo kelionės su Misia metu. Žinoma, draugais jų nebuvo galima pavadinti, tačiau giminingomis sielomis – taip. Stravinskis rašė: „Diagilevas turėjo daug geresnę intuiciją sėkmės potencialui nei nuovoką apie muziką. Jis suvokė naujoviškumo svarbą ir ją puikiai išnaudojo.“ Nedaugelis galėjo jį suprasti geriau už Coco, todėl kai jis prisipažino, jog buvo sužlugdytas, nes neturi biudžeto naujam baleto Le Sacre du printemps („Šventasis pavasaris“) pastatymui, Coco pademonstravo tikėjimą juo ir paskolino neįsivaizduojamą 300 000 frankų sumą, iškeldama sąlygą, kad niekas negali sužinoti, iš kur šie pinigai. Visgi, nepaisant to, žinia labai greitai pasklido ir ji netrukus pagarsėjo kaip dosni menų rėmėja ir globėja.
Nepaisant triukšmingų atgarsių visuomenėje, šis poelgis nebuvo Coco išskaičiavimas. Ji mylėjo šokį tiek kaip judesį, tiek kaip laisvės metaforą ir buvo pakerėta nuostabios „Rusų baleto“ estetikos bei Nižinskio choreografijų, kuriose muzika, šokis ir vizualieji menai susiliejo sukurdami baletą kaip išbaigtą meną. Jos susidomėjimas šokiu suvedė su Ukrainos baleto šokėju Serge‘u Lifaru, operos žvaigžde, katiniškos kūno plastikos žavia asmenybe. Kartu jie pozavo daugybei fotografijų, neretai vilkėdami beveik vienodas vyriškas kelnes, kurios niekam kitam taip puikiai negulė, kaip tik Coco. Jo padrąsinta ji pasiėmė keletą panašaus ryškumo žvaigždės Isadoros Duncan privačių šokio pamokų, o būtent teatras jai atvėrė duris bendradarbiauti su garsiausiais to laikmečio menininkais ir choreografais.
1922 metais, kai Cocteau nusprendė statyti „Antigonės“ teatro adaptaciją su Picasso kurtomis dekoracijomis, jis paprašė Coco sukurti kostiumus jo pastatymui. Žurnalistams jis paaiškino: „Ji yra iškiliausia mūsų laikų stilistė ir aš negaliu įsivaizduoti, kad Edipo dukterys būtų prastai apsirengusios.“
Ji priėmė iššūkį ir iš tamsaus džersio sukūrė dailiai drapiruotus apsiaustus, taip pat kaklo papuošalus iš metalo, dekoruotus dirbtiniais akmenimis, kurie buvo pirmoji jos mados bižuterijos kolekcija. Manas Roy fotografavo Antigonę vaidinančią aktorę Genicą Atanasiou su trumpų plaukų šukuosena ir baltai nupudruotu veidu. Ji buvo pritrenkianti vilkėdama tamsios vilnos apsiaustu, kuris atrodė taip pat archajiškai, kaip ir Picasso kaukės fone. Kritikai buvo visiškai išmušti iš vėžių ir susilaikė nuo bet kokių atsiliepimų teatro žurnaluose, tačiau 1923-iųjų vasario numeryje Vogue Paris nepagailėjo pagyrų Chanel kūriniams: „Neutralių tonų vilnos kostiumai pasirodė kaip tikri antikiniai apdarai, naujai atrasti iš praėjusių šimtmečių. Tai puiki rekonstrukcija, kurioje archajiškumas pagyvintas išmone.“
Palikite komentarą