Gintarė Jankauskienė: nevaisingumas – nėra diagnozė visam gyvenimui

Problema, su kuria susiduria daugelis, o šneka apie tai retas. Savo knyga „Kai atgimsta viltis“ tylą sulaužiusi Gintarė Jankauskienė (33) prisipažįsta, jog kalbėjimas ją išlaisvino.

Nevaisingumas Lietuvoje – vis dar moteriška stigma. Kaip išdrįsote garsiai apie tai kalbėti ir dalintis asmenine patirtimi?

Mintis parengti knygą apie nevaisingumo gydymą kilo pasigedus objektyvios informacijos šia tema lietuvių kalba. Jaučiausi pasiklydusi įvairios nepatikrintos informacijos sraute. Interneto forumuose moterys drąsiai viena kitai dalija patarimus apie įvairius, neva, nevaisingumą įveikiančius papildus, arbatas, kuriais prekiaujama turguje. Taip pat klaidingai manoma, kad nevaisingumą sukelia kontraceptinių tablečių vartojimas. Norėjau paneigti didžiąją dalį nevaisingumą gaubiančių mitų.

Knygoje kalbinu ginekologus, endokrinologus, psichologus, alternatyviosios medicinos specialistus. Kartu su jais ieškojau atsakymų, kodėl vienos moterys pastoja labia lengvai, o kitos užtrunka 10 metų, kodėl daugėja vyrų nevaisingumo atvejų, kas yra psichologinis nevaisingumas. Knygą rekomenduoju ne tik poroms, kurioms nepavyksta susilaukti atžalų, bet ir būsimiems tėvams, atsakingai ir sąmoningai žiūrintiems į vaiko pradėjimą.

Sprendimas atvirai prabilti apie mano pačios šeimą užklupusį nevaisingumą išlaisvino mus su vyru nuo baimės, nežinios, kaltės jausmo, tarsi nusimetėme sunkią emocinę naštą. Prabilus šia subtilia tema, sulaukėme palaikymo ir daugybės padrąsinančių bei įkvepiančių istorijų. Jaučiau žurnalistinę pareigą jas užrašyti ir dalintis su tais, kurie šiuo metu jaučiasi įstrigę gyvenimo akligatvyje ar ieško pagalbos.

Mano pačiai lūžis įvyko viduje priėmus esminį sprendimą. Jei man neskirta turėti vaikų, galbūt turiu kažkokių kitų užduočių savo gyvenime. Pasakiau sau, kad ir būdama nevaisinga galiu rasti savo kelią. Galbūt tai – pagalba tiems, kurie neteko tėvų ar tėvai jais negali pasirūpinti. Ir štai, jau treti metai mes su vyru – laimingi mažos mergaitės, augusios kūdikių globos namuose, tėvai (šypsosi).

Kokia buvo jūsų reakcija ir mintys, išgirdus tą  gąsdinantį žodį „nevaisinga“?

Tik tai išgyvenę žmonės supras, kokia klaiki ši diagnozė ir kaip ji išmuša iš įprastų gyvenimo vėžių. Labai taikliai šią būseną mano knygoje įvardija psichologė Romena Kačinienė: „Kone visos poros, negalinčios susilaukti vaikų, jaučiasi taip, lyg būtų už borto. Visi kiti juda pirmyn, o jie tūpčioja vietoje. Tarsi egzistuotų uždaras tėvų klubas, į kurį niekaip negali patekti…“

Kaip pavyko rasti knygos herojes, pasidalinusias patirtimi? Ar moterys noriai pasakojo savo istorijas?

Šiandien daugybė šeimų išgirsta diagnozę „nevaisingumas“. Knygos herojes radau kalbindama draugus, pažįstamus, kolegas. Sėkmingos gydymo istorijos įkvepia nenuleisti rankų per anksti ir ieškoti visų įmanomų galimybių išgyventi tėvystę.

Ką patartumėte pasimetusioms, viltį praradusioms moterims, šeimoms, dabar išgyvenančioms šį etapą?

Nevaisingumas yra didelis išbandymas šeimai, tačiau svarbu nepasiduoti panikai, stengtis pažiūrėti į situaciją ramiai ir brandžiai. Ilgai nedelsti ir ieškoti medicinos specialistų pagalbos. Drąsiai kreiptis į psichologą, ieškoti savitarpio pagalbos grupių. Patikėti, kad nevaisingumas – nėra diagnozė visam gyvenimui.