Leidykla „Briedis“ pristato garsaus Rusijoje gimusio teisėsaugininko, literatūros kritiko ir disidento Levo Kopelevo knygą „Saugoti amžinai“. Pagal pažiūras Levas Kopelevas buvo idealistas komunistas. Pirmą kartą buvo suimtas 1929 m. kovą už simpatijas „Bucharino-Trockio opozicijai“ ir 10 dienų praleido kalėjime.
1941 metais užsirašė savanoriu į Raudonąją armiją. Kadangi mokėjo vokiečių kalbą, dirbo propagandistu ir vertėju. Kai 1945 m. sovietų armija įžengė į Rytų Prūsiją, buvo suimtas už aštrią kritiką dėl smurto prieš Vokietijos civilius gyventojus. Už „buržuazinio humanizmo“ propagavimą ir „užuojautą priešui“ nuteistas 10 metų nelaisvės. 1954 m. buvo paleistas, o 1956 m. reabilituotas. Vis dar kupinas optimizmo vėl įstojo į TSKP.
Nuo 1966 m. aktyviai dalyvavo judėjime už žmogaus teises. 1968 m. buvo pašalintas iš TSKP ir Rašytojų sąjungos, atleistas iš darbo už tai, kad pasirašė protesto raštus prieš disidentų persekiojimą, taip pat kritikavo sovietų invaziją į Čekoslovakiją. 1977 m. jam buvo uždrausta dėstyti ir leisti savo knygas.
1980 m. per tiriamąją kelionę į Vokietiją iš jo buvo atimta sovietinė pilietybė. Nuo 1981 m. jis dirbo Vupertalio universiteto profesoriumi. Vėliau jam buvo suteiktas Kelno universiteto filosofijos garbės daktaro vardas. 1990 m. Rusijos prezidentas M. Gorbačiovas grąžino jam sovietinę pilietybę.
Levo Kopelevo knygas vienija gebėjimas įžvelgti žmogiškumo apraiškas nežmoniškoje sistemoje. Šioje knygoje jis įvairių sutiktų žmonių lūpomis pasakoja apie karą ir sunkius pokario laikus, negailestingą sovietinio režimo elgesį, įskaitant vokiečių okupuotoje teritorijoje Raudonosios armijos vykdytas masines žudynes, plėšimus ir prievartavimus.
„Mes rašėme, šaukėme apie šventą kerštą. Bet kas buvo tie keršytojai ir kam mes keršijome? Kodėl tarp mūsų kareivių atsirado tiek daug banditų, kurie būriais prievartavo moteris, mergaites – išpleiktas ant sniego, tarpuvartėse, žudė beginklius, triuškino viską, ko nepajėgė išsinešti, dergė, degino? Ir griovė viską – kad tik sugriautų. Kaip visa tai tapo įmanoma?“
2022 m. vasario 24 d. Rusijos pajėgoms pradėjus grobiamąjį karą Ukrainoje, prasiveržusį negailestingomis beginklių žmonių žudynėmis, L. Kopelevo knyga tampa kaip niekad aktuali.
Kviečiame skaityti ištrauką iš Lev Kopelev knygos „Saugoti amžinai“.
Taip tatai buvo. O kitą dieną Alenšteine aš beveik neprieštaraudamas leidausi vadovaujamas Beliajevo. Iš pradžių nuvykome į stotį rinkti „trofėjų“, paskiau į paštą, kurio milžiniška salė iki pusės buvo prigrūsta siuntinių, vėliau į kelias tuščias vilas, apstatytas brangiais baldais… Padėjau tampyti lagaminus, dėžes su siuntiniais ir drauge su juo rimtai svarsčiau, ką parvežti dovanų mūsų generolui – Politinės valdybos viršininkui. Nusprendėme: trivamzdį medžioklinį šautuvą ir didžiulį Diurerio graviūrų albumą, įrištą į medinį raižytą viršelį – tiražas 300 egzempliorių.
Mano gertuvė buvo nuolat sklidina prancūziško „Brolių Ožė“ brendžio, krepšys – pilnas cigarų; mašinos kėbule stovėjo kelios dėžės brendžio ir Havanos cigarų. Įpratau rūkyti pačius stipriausius. Vokiečiai stebėjosi matydami, kaip užsitraukiame aitriais cigarų dūmais, aiškino, kad jais reikia tik burną skalauti. Bet mes pešėme ilgus stiprius cigarus kaip paprastas machorkos suktines. Iš pradžių svaigo galva, pykino, bet greitai pripratome. Svaigulys, sukeltas viso įmanomo brendžio, šnapso ir trauktinių – o gėrėme mes nuolat ir daug – ir aitrūs cigarų dūmai, regis, padėdavo atrasti jausmų ir sąmonės pusiausvyrą; slankų, netvarų, visgi šiokį tokį balansą. Karo pabaiga akivaizdžiai buvo ne už kalnų, todėl dažniau užplūsdavo anksčiau proto tramdytos, įpročio stelbtos mintys apie mirtį.
…Ilgas perono ruožas stotyje – kokie du šimtai metrų – užversta kiaulių šonais, lašinių paltimis. Per juos vaikščiojo tarsi žuoliais. Atvirų platformų sąstatas – krovininės, lengvosios mašinos. Platformos su patrankomis, tankais. Dengti vagonai su dėžėmis: kariškas turtas, asmeniniai daiktai. Du vagonai, prikrauti radijo imtuvų; kelios didelės radijo imtuvų krūvos riogsojo ant žemės išilgai bėgių.
…Prie keleivinio vagono nedidukės moters lavonas. Veidą dengia palto skvernas, kojos sulenktos per kelius, išskėstos. Plonas sniego sluoksnis ir kažkoks skuduras vos pridengia sustingusį išniekintą kūną. Matyt, prievartavo visa krūva ir iškart nužudė arba pati mirė ir sustingo ištikta paskutinės konvulsijos. Dar keli lavonai – moterų ir vyrų civiliais drabužiais – prie vagonų, ant platformų. Virtinė atvirų, didelėmis dėžėmis apstatytų platformų. Beliajevas, vairuotojas, seržantas ir jo palydovai prasimanė kirvių ir laužtuvų. Laužėme dėžes, o jose daugiausia namų apyvokos daiktai – duknos, čiužiniai, pagalvės, antklodės, paltai.
Tykus senolės balsas nuo gretimos platformos:
– Zoldat, zoldat!
Tarp skirtingo dydžio dėžių lizdas iš čiužinių, antklodžių. Jame senutė, įsisupusi į šalius, skepetas, dideliu tamsiu, sniego pribirusiu gaubtuvu. Išblyškusio susiraukšlėjusio veido trikampis. Didelės šviesios akys. Žvelgia labai ramiai, protingai ir kone draugiškai.
– Kaip jūs čia atsidūrėt, močiute? Net nenustebo išgirdusi vokiečių kalbą.
Net nenustebo išgirdusi vokiečių kalbą.
– Prašau, kareivi, nušauk mane. Prašau, būk toks geras.
– Ką jūs, močiute! Nebijokit. Jums nieko bloga nenutiks. Kelintą kartą kartoju šią standartinę nesąmonę. Nieko gera jai nenutiks.
– Kur važiavot? Turit čia giminaičių?
– Nieko aš neturiu. Dukrą ir anūkus vakar nužudė jūsų kareiviai. Sūnų nužudė kare anksčiau. Ir žentą turbūt nužudė. Visi žuvo. Aš neturiu gyventi, aš negaliu gyventi…
Kalba visiškai ramiai ir paprastai. Jokio falšo. Nei ašarų, nei jaudulio. Tik liūdesys ir pasmerktumas. Turbūt dėl to tokia ramybė. O gal dėl nuolankumo ar žmogiškojo orumo suvokimo.
– Prašau, kareivi, nušauk mane. Juk tu turi šautuvą. Tu geras. Tu mane iškart nušausi. Aš jau kelių prašiau – juokiasi, nesupranta. O tu supranti. Aš sena, ligota, negaliu net atsistoti… Prašau, nušauk mane.
Murmu kažką paguodžiančio:
– Palaukit, palaukit… jus nuveš pas žmones, kur šilta…
Nušoku nuo platformos. Skubu pabėgti nuo tykaus senolės maldavimo, jos akių.
Beliajevas ir jo komanda aptiko vagoną lagaminų. Ginčijasi – ar atidarius rinktis, kas geresnio, ar vilkti neatidarius katę maiše.
Ant visų kelių po vagonus pavieniui ir grupėmis zuja tokie kaip mes – trofėjų medžiotojai. Prie radijo imtuvų krūvos švyti raudoni lampasai – generolas, o su juo karininkas – adjutantas ir dvejetas kareivių, velkančių lagaminus ir ryšulius. Generolas nurodinėja, baksnoja orą lazdele sidabriniu bumbulu.
Einu, noriu susirasti ką nors iš komendantūros. Beliajevas šaukia: „Toli nenueik! Pasimesim.“ Pasakoju jam apie senę. Nekantriai numoja: „Ir vėl tu savo. Spjauk. Juk vis tiek padvės. Štai kiek jų mėtosi.“ Priešais prie keleivinio vagono keli sniego vos užberti lavonai.
Platformos gale mūrinė būdelė dideliais langais. Kažkoks geležinkelininkų postas. Viduje, šviesiame kvadratiniame kambaryje, stalas su telefonu, krosnis ir platūs suolai. Prie užgesusios krosnies sėdi sulinkęs senis geležinkelininko striuke. Žili ūsai iki žandikaulių kaip Hindenburgo. Antras guli ant suolo, nusisukęs, užsiklojęs miline. Prabylu. Sėdintysis atsakinėja trumpai, abejingai. Matyti, kad mirtinai pavargo ir sustingo, suakmenėjo iš tokio siaubo – jo daugiau jau niekuo nebeišgąsdinsi.
Pasakoju jam apie senę. Kalbu tuo pačiu kareivinėms būdingu komandų tonu: „Perkelti nuo platformos, nuvežti į surinkimo punktą.“
Žiūri, nesupranta. Akyse švysteli kažkas panašaus į nuostabą… Senė? Ant platformos? Gulintysis atsisuka. Jis jaunesnis, liesas veidas patamsėjęs nuo purvo ar ligos, neskustas. Kalba kimiai, nepakeldamas galvos:
– Jai geriau kuo greičiau mirti… Mums visiems geriau kuo greičiau mirti. Sėdintysis vangiai jam moja – patylėk. Nuleidžia galvą, laukia smūgio ar šūvio.
Tyčia žvaliai, vis tuo pačiu kareivinių tonu sakau:
– Nekalbėkit nesąmonių. Viskas susitvarkys. Išveskite senę, aišku?
Beliajevas šaukia:
– Kur ten dingai? Judam toliau!
Atsiliepiu. Išeinu. Padariau, ką galėjau. Ar jie eis senės? Ar jai bus dėl to geriau?.. Uždraudžiu sau galvoti apie juos, apie viską: kad aš, apskritai paėmus, irgi bailys ir niekšas.
Gatvė priešais paštą – plati, iš abiejų pusių medžiai – tiesūs ir lygūs; plytelėmis grįsti šaligatviai, ketaus tvorelės; namai čerpių stogais. Tylu. Retos mašinos pravažiuoja neskubėdamos, ne ką greičiau už gurguolę. Kareiviai dairosi į namus – kur prisiglaudus.
Grindinio viduriu eina dviese: moteris su mazgeliu ir krepšiu ir mergaitė, įsikibusi jai į ranką. Moters galva įstrižai kaktos kaip bintu perrišta kruvina skara. Plaukai išsitaršę. Mergaitei – trylika–keturiolika metų, šviesios kasytės, nusiverkusi. Trumputis paltukas, ilgos kaip kumeliuko kojos, ant šviesių kojinių – kraujas. Nuo šaligatvio joms linksmai šaukia kareiviai, kvatoja. Abi eina greitai, bet vis apsidairydamos, stabtelėdamos. Moteris bando grįžti, mergaitė kabinasi į ją, traukia į kitą pusę.
Prieinu, klausiu. Moteris verkdama puola prie manęs.
– O, pone karininke, pone komisare! Maldauju, dėl Dievo… Mano berniukas liko namuose, jis visai mažas, jam tik vienuolika. O kareiviai išvijo mus, neleidžia, mušė, išprievartavo… Ir dukrą, jai tik trylika. Ją – dviese, tokia nelaimė. O mane labai daug. Tokia nelaimė. Mus mušė ir berniuką mušė, dėl Dievo, padėkit… Mus išvarė, jis ten guli, namie, jis dar gyvas… Ji bijo… Mus išvarė. Norėjo nušauti. Ji nenori eiti brolio…
Mergaitė kūkčiodama:
– Mama, jis vis tiek jau negyvas. Prie mūsų prieina keli kareiviai.
– Kas čia joms? Trumpai paaiškinu.
Vienas, vyresnis, su automatu, niūriai:
– Niekšai, banditai, ką išdarinėja! Kitas, jaunesnis:
– O jie ką išdarinėjo?
Griežtai atkertu:
– Dėl to jie ir fašistai, vokiečiai, o mes rusai, sovietiniai.
Vyresnysis:
– Juk ne bobos išdarinėjo, ne vaikai.
Kareivis alyvuotu vatinuku, matyt, vairuotojas, spjaudydamasis nežinia ką iškeikia ir nueina. Kiti du tylomis stebi, rūko cigaretes. Klausiu moterų adreso. Pažadu nueiti sužinoti, kaip sūnus. Sakau jai eiti į surinkimo punktą: stotis netoli. Ji vis kartoja gatvės pavadinimą, namo ir buto numerį. Berniukas vardu Volfgangas, mėlynu kostiumėliu.
Sakau vyresniam kareiviui, kuris koneveikė banditus, palydėti jas iki punkto. – Tai aš gi čia turiu furmanką ir porininką. Prašau, įsakinėti čia beprasmiška, juk pakeliui prie jų ir vėl gali pristoti. Vaišinu cigarais. Sutinka. Kareivis iš šalies – lyg užjaučiamai, lyg pašaipiai: „Štai štai, konvojuok, kad ir vėl neprimygtų kur tarpuvartėj.“
Bet jis jau užsimeta automatą už nugaros:
„Pirmyn, frau, eime, kom.“
Moteris išbąla iš siaubo, susigūžia. Aiškinu, kad jis ją palydės, saugos. Žiūri nepatikliai, maldaujamai. Vis kartoja: „Volfgangas, šviesiaplaukis, pilkaakis, mėlynu kostiumu… Gatvė, numeris… Volfgangas…“ Mergaitė prisiglaudė prie jos, jau neverkia, mėšlungiškai žagsi.
Eina gatvės viduriu. Prieš jas sunkiai žingsniuoja kareivis sumaigyta rūdžių spalvos miline, ant peties automatas vamzdžiu žemyn.
Įspindo saulė. Tuščia ilga gatvė. Skystos sniego rievelės ant asfalto. Raudoni, pilki čerpių stogai. Ketiniai tvorelių pynučiai. Prūsija.
Moteris kruvinu baltu raiščiu, mergaitė liesomis drebančiomis kojomis… Ir mūsų kareiviai, tie, kurie jas išniekino, ir tie, kurie gailisi – juk tapnoja, saugo, užuot krovę į furmanką trofėjus, – ir tie, abejingai stebintys iš šalies…
Kažkur, ne itin toli, pažįstamas dundesys. Patrankos. Už miesto mūšis. O mes renkame trofėjus. Beliajevas ir aš su juo, ir su suktu seržantu, ir su kitais marodieriais. Mes visi kartu. Ir generolas stotyje, vadovaujantis lagaminų rinkimui, ir leitenantas išminuotojas, tikintis internacionalizmu, ir tankistas, vaikęsis lenkę, ir visi, kurie dabar ten bėga, šliaužia sniegu tarp juodų sprogimų plikynių, ir tie, kurie šturmuoja Karaliaučių, šaudo, žūva, kraujuoja, ir tie, kurie saugiuose armijų užnugariuose geria, dedasi ereliais, maigo bobas… Mes visi kartu. Dori ir niekšai, drąsūs ir bailiai, geraširdžiai ir žiaurūs… Mes visi kartu, – šito niekaip niekada nepaneigsi. O šlovė neatskiriama nuo gėdos…
Kita gatvė. Ilga mūro tvora; virš jos kėtojasi šakos. Priešingoje pusėje keli nedideli namukai, žemos gėlynų, daržų statinių tvorelės.
Ant šaligatvio dvi moterys. Įmantrios skrybėlaitės, vienos – net su vualiu. Brangūs paltai ir pačios dailios, išpuoselėtos. Eina neskubėdamos, šnekučiuojasi. Gatve jaunutis kareivis veda už pavadžio šlubą arklį. Jam priešais dvejetas stumia lagaminų ir ryšulių pilną vežimėlį.
Moterys žvelgia į juos su dygiu smalsumu, tačiau be baimės. Prieinu dar arčiau. Taip pat žiūri į mane.
– Kodėl jūs gatvėj? Kur einat? Negi nežinot, kad tai pavojinga?
Abi nužiūrinėja mane nepatikliai, tiriamai ir iš aukšto. Ilgas kaip kartis, tamsaus gymio, susitaršęs, styrantys ūsai, trijų parų šeriai, nudyžta milinė atsagstyta – jau šyla, – apsikarstęs kaip kupranugaris: rankinė, planšetė, gertuvė, žiūronai, automato apkabų krepšys, sunkus pistoletas ir ilgas kinžalas iš vokiško durtuvo margaspalve organinio stiklo rankena… Vyresnioji, apie keturiasdešimties, suspaudžia lūpas į rūgštokai mandagią šypseną. Kalba Berlyno tartimi:
– O, pagaliau ponas karininkas, su kuriuo galima pasikalbėt. Visos maisto produktų parduotuvės mūsų gatvėje uždarytos arba nusiaubtos. Mums reikia produktų, mes turime korteles.
Antroji jaunesnė. Ta pati tartis.
– Taip taip, turim šeimas, vaikų, antra diena be duonos, be sviesto.
– Dabar jūs nieko negausit, mieste dar vyksta mūšiai (meluoju, kad pagąsdinčiau), be to, čia priešakiniai daliniai, yra įvairių kareivių, daugelis metų metus be moters, su jumis gali pasielgti labai blogai… Grįžkite namo.
Vyresnioji ta pačia rūgštoka šypsena, tuo pačiu tonu:
– Ir kodėl, juk mes ne kariškės.
Jaunesnioji, sukrizenusi:
– Ne ne, mes ne kariškės, tik norim nusipirkti produktų, turime korteles.
Žiūriu į tas dideles vištas. Jos, matyt, net neįtaria, negali įsivaizduoti, kas joms gresia.
– Kas jūs?
– Mes evakuotosios iš Berlyno.
– Kur jūsų vyrai? Šiek tiek pagyvėjo. Prasideda galantiškas pokalbis.
– Maniškis armijoje, leitenantas, ačiū Dievui, sužeistas, ligoninėje.
– Maniškis atleistas nuo karo tarnybos, inžinierius. Kažkur Pomeranijoje, karinėje gamykloje. Sakykit, o kada bus galima juos aplankyt?
Prieina Beliajevas.
– Tik pažiūrėk, kokios kvailės. Pačios išėjo vyrų medžiot.
– Jos ieško maisto parduotuvės.
– O tu ir patikėjai. Žiūrėk, kokie papai. Persirpo be vyrų. Na, mūsiškiai jas paguos.
Moterys kuždasi.
– Sakau jums labai rimtai, tuoj pat grįžkit namo. Po dienos kitos mieste nusistovės tvarka. O dabar, supraskit, jus gali užmušti, išprievartauti.
Vyresnioji susiraukė, suspaudė lūpas:
– Bet juk tai neįmanoma! Tai neleistina!.. Jaunesnioji baikščiai mirksi:
– Už ką? Už ką?
– Nagi už nieką, dėl to, kad tarp kareivių daug nuožmių, trokštančių keršto… Vokiečių kareiviai pas mus plėšė, žudė, prievartavo.
Vyresnioji piktai:
– Šito negali būti. Niekad nepatikėsiu.
Jaunesnioji sukūkčioja:
– Bet kuo mes kaltos? Neturiu laiko tęsti pokalbio.
Šaižiai, griežtai, vėl kareivinių tonu:
– Nedelsdamos grįžkit namo! Jūsų namai toli? Vyresnioji įsižeidusi tyli.
Jaunesnioji nedrąsiai:
– Čia, už kampo, du kvartalai.
– Nedelsdamos namo! Skubiai! Vėliau man dar padėkosit.
Neryžtingai apsisuka, nueina. Įsižeidusios, nepatiklios, kupinos paniekos.
Kareiviai su vežimėliu ir kareivis su arkliu stabtelėjo, stebi. Krizena.
– Ak kad taip tokią glotnią… O majoras šauniai varo vokiškai.
Nepiktai keikiasi.
Pravažiuojame dar kelias gatves. Ant šaligatvio vyro ilgu tamsiu paltu lavonas. Tokius vilki pastoriai. Pro išlaužtas trečio aukšto balkono duris kyšo fortepijonas. Matyt, bergždžiai bandė išstumti… Skraido pūkai.
– Čia visi daugiausia miega ant pūkinių duknų, – aiškina vairuotojas.
Korpuso štabe įprasta dalykinė sumaištis. Vokiečių daliniai – dar neaišku, kokie ir kiek, bet tankų ir savaeigių jie turi – bando prasiveržti iš rytų, juda šiauriniu miesto pakraščiu. Štabe savi rūpesčiai. Reikia kariauti, miestas demoralizuoja kareivius: trofėjai, bobos, girtavimas.
Pasakoja, kad divizijos vadas pulkininkas Smirnovas pats nušovė leitenantą, tarpuvartėje rikiavusį eilę prie ant žemės išpleiktos vokietės.
…Kelios į Vokietiją darbams išvarytos rusų merginos tapo padavėjomis štabo valgykloje. Uniformos joms kaip laisvai samdomoms nepriklausė, užtat jas dosniai aprūpino trofėjiniais skudurais.
– Viena iš jų, – pasakotojas kalbėjo graudžiai, išsamiai, – tokia graži, jauna, linksma, plaukai – grynas auksas, garbanos ant nugaros krinta, žinot, kaip lenkių ir vokiečių… Ėjo kažkokie kareiviai, girti ar ką… Žiū, kalė, fricė, ir trach iš automato skersai nugaros. Nė valandos neišgyveno. Vis verkė: už ką? Juk jau mamai buvo parašius, kad greit parvažiuos.
Štabe skaitė fronto vado Rokosovskio įsakymą. Už marodieriavimą, prievartą, plėšimus, civilių žudymą – tribunolas; esant būtinybei – iškart sušaudyti. Beliajevas sėdėjo spitrydamas į grindis, bet tolydžio pritariamai linkčiodamas. Vėliau man sakė: „Na, matai, vadovybė išsiaiškino, bus tvarka, o tu nervinaisi.“
Žiūrėjo tiriamai ir įtemptai šiepėsi.
– Išgerkim į maršalo sveikatą, teisingus leidžia įsakymus.
Važiavome iš Rytų Prūsijos lenkdami minias civilių su karučiais, rogutėmis, nešuliniais dviračiais. Buvo girdėti rusų, lenkų, ukrainiečių, italų, olandų, prancūzų kalbos.
Kai kurie ginė karves. Kartą matėme karvių kinkinį: aukštą vežimą traukė juodmargės, o iš šalių ėjo pulkelis linksmų merginų – rusių ir lenkių, ir keli vaikinai su beretėmis ir kepurėmis, papuoštomis trispalvėmis Prancūzijos vėliavėlėmis.
Sankryžoje karinis sunkvežimis, aplink minia. Čaižūs pikti balsai, moterų riksmai, keiksmai. Keli kareiviai, sprendžiant iš mundurų – iš užnugario, bando atimti lagaminus iš verkiančių merginų, tos šaukia rusiškai ir ukrainietiškai, anie buožėmis stumdo jų palydovus, vaikinus su Prancūzijos ir Italijos vėliavėlėmis. Dabita viršila su kepure juodu snapeliu stūgauja:
– Vokiečių aviganės, bledės, išdavikės!
Kruvinai sumuštas jauno prancūzo veidas. Draugai bando jį sulaikyti, jis lenda muštis. Mes su Beliajevu prieiname arčiau. Viršila aiškina:
– Tai niekšas fricas, lemena: kamrade, kamrade…
– Baigt plėšikaut! – šaukiu įsiutęs.
– Ką mušat, mulkiai! Jis ne fricas, o prancūzas, sąjungininkas. Grąžinkit merginoms tą šlamštą! Jas išlaisvino iš fašistų vergijos, o jūs plėšiat.
– Vergijos? Žiūrėk, snukiai net blizga – kalės! O prancūzai irgi atsišėrusiom marmūzėm… kamradai… kad juos velniai!
Merginos ir jų bičiuliai pajuto mūsų palaikymą, ima traukti lagaminus. Viršila nustebęs spokso į mus. Keikiuosi, Beliajevas antrina ir išsitraukia pistoletą.
– Maršalo Rokosovskio įsakymas – šaudyti marodierius iš karto… Nudėsim dabar niekšą, kad kitiems būtų pavyzdys…
Viršila išbalo, šoko kabinon. Jų studebekeris stryktelėjo pirmyn. Kareiviai vos spėjo suvirsti į kėbulą. Važiuojame į priešingą pusę. Baigiantys degti namai Neidenburge… Troškios smilkstančios Gross-Kozlau gaisravietės…
Važiuojame tylomis. Rūkau iki vėmimo. Beliajevas bando kalbinti… Ką padarysi? Karas. Žmonės žvėrėja…
Palikite komentarą