Tikra meilės ir išlikimo istorija: karščiausi jausmai, užgimę didžiausioje neviltyje

Kai praėjo didžioji susidomėjimo ir garbinimo banga, pagaliau ir aš čiupau išgirtąją knygą. Perskaitė mamytė, perskaitė sesuo, atėjo ir mano akims metas. Nors aplink šmėžavo krūvos panegirikų istorijai, stengiausi atsiriboti nuo plevenančių nuomonių ir vertinti knygą tik pagal tai, ką perskaitysiu ir išjausiu pati. Na, ir vertinti „Aušvico tatuiruotoją“ kaip knygą, man atrodo, nesąžininga. Skaičiau ją kaip tikrą istoriją, tikrus išgyvenimus, gyvenimus, o literatūrinę pusę leidau sau kiek pamiršti.

Leilas Sokolovas, Slovakijos žydas, į Aušvico koncentracijos stovyklą pateko 1942 metais. Nors jo padėtis kaip ir šimtų kitų žmonių buvo siaubinga, galvotas ir išsimokslinęs vyras nugrimzti neviltin sau neleido. Jo apsukrumas buvo pastebėtas ir iš paprasto kalinio jis greit buvo „paaukštintas“ į tatuiruotojus. Kiekvienam stovyklon atvykusiam žydui jis ištatuiruodavo jo numerį. Vyrams, moterims, vaikams – visiems. Nors darbas buvo emociškai sunkus, o buvę draugai nuo jo nusisuko ir vadino  kolaborantu, Leilas sau išsikovojo papildomą kąsnį ir patogesnę vietą. Kartą, į stovyklą atvežus būrį moterų, Leilo akys užkliuvo už Gitos – žydaitės, kurios pamiršti jam lemta nebuvo. Aušvice gimė meilė, kuria patikėti buvo sunku, o atlaikyti likimo ir priešų mestus iššūkius dar sunkiau. Tačiau Leilas ir Gita atlaikė, o iš jų istorijos ši knyga ir gimė.

Beprotiškai jautri knyga. Ne rašymo stiliumi ar kokiais kitais rašytojos nuopelnais, o tiesiog pačia meile ir istoriniu laikotarpiu, kurio kiekviena diena yra skaudesnė už skaudžią. Aprašyti Aušvico siaubai, ir fiziniai, ir psichologiniai išbandymai, man sąžiningai vis dar protu nesuvokiami. Ne žiaurumo išmonė stebina, o tai, jog atsirado žmonių, vykdžiusių tuos nusikaltimus. Besijuokusių iš žmonių kančios, nevilties ir mirties. Nors, atrodo, jau tiek kartų skaityta, mokytasi, viskas jau žinoma, bet kaskasrt paliečia ir sujudina visus širdies kampelius. Leilo ir Gitos istorija tikriausiai viena įsimintiniausių ir jautriausių, kokias skaičiau. Tačiau apie pačią knygą to nepasakyčiau. Joje man pritrūko emocijos, šilumos ir tiesiog autorės širdies aprašant įvykius ir išgyvenimus. Tekstas pasirodė sausokas, o kalbėjo apie tokius dalykus! Tačiau kaip ir sakiau, tikras istorijas vertinu kiek kitu kampu ir negaliu atsiriboti nuo žmonių gyvenimų bei likimų. O kai jie tokie sudėtingi ir skaudūs, iš pagarbos jiems nenoriu net ieškoti blogų žodžių.