„Jo mėlynos akys buvo išsprogusios, stiklinės ir nieko nebematė, o pašėlęs grojimas buvo tapęs akla, mechaniška, nesuvokiama orgija, kurios negalėtų apibūdinti joks rašiklis.“ (26 p.)
Paprastai skaitau siaubo novelių, apsakymų rinkinius, kurie nėra vieno autoriaus, dažniausiai tai būna skirtingų autorių, kuriuos sieja bendra tema, rinkiniai. Tad, H. P. Lovecraft man jau buvo žinomas siaubo fantastikos autorius. Kelias noveles pradėjusi skaityti kaip man nežinomas, greit atmintyje atkapsčiau prisiminimus, kad jau žinau kas manęs laukia. H. P. Lovecraft kaip rašytojas nebuvo pripažintas, o jo kūriniai pradėti leisti tik po mirties. Apdovanojimas skirtas taip pat jau Lovecraftui pasitraukus iš mūsų pasaulio.
Juoda, nesuvokiama fantastika. Bandomi aprašyti tie siaubai, kurių žmogaus protas negali suvokti. Painiai ir nelogiškai skamba mano toks pastebėjimas, bet būtent taip ir atrodo pasinėrus į noveles. Įvykiai, personažai tokie tamsūs ir niūrūs, aplinka netelpa į normalaus pasaulio rėmus, nes joje apstu klaikių detalių, kaip paslaptinga, prapuolusi gatvė, su keistais, aukštais namais ir dar keistesniais gyventojais. Personažai kankinami nepaaiškinamų baimių, savo išgąstį ir nerimą jie lyg sėja visur kur pasirodo. Dažniausiai, patys baisiausi ir slėpiningiausi veikėjai veikia kokioje nors uždaroje erdvėje, kuri būna tvanki nuo to nepaaiškinamo nerimo, visa apimančios baimės ir nuojautos, kas tuoj nutiks kažkas tokio negero, ko žmogus net negali suvokti.
Skaitydama tiek atsiduodu tekstui ir įsijaučiu į kūrinio atmosferą, bandau pajusti tuos klaikius jausmus, matyti tuos vaizdus, kurie mintyse piešiasi tik tamsiomis, pilkomis spalvomis kaip knygos viršelis. Pabaigus novelę, toks jausmas lyg pabudus iš sapno, kuriame logiką išstumia nevaldoma baimė, nerimas, nežinia ar kažko siaubingo laukimas.
Palikite komentarą