Siužeto jums nebepasakosiu, Lietuvoj, ko gero, jau nebėr žmogaus, nežinančio, apie ką ši knyga, nors nemaža dalis tų su tvirčiausia nuomone romano ir neskaitė – bet esu tikra, skaitė užpakalinį viršelį.
„Silvoje“ (skaičiau tik I dalį) autorė nesuteikė veikėjams balso visą galią ir aukščiausią instanciją palikdama pasakotojai – t.y. tam tikra prasme, neleisdama skaitytojui „išgirsti“ veikėjų, atėmė istorinio romano autentiškumo pojūtį. Taigi naujausiojo romano atveju, aišku, dėmesys krypsta į vieną didžiausių pasikeitimų – kalbama pirmuoju asmeniu. Šįkart pasakotoja – pati Jekaterina / Marta. Skaitytojas čiumpamas už… na, jūs žinote, už kur (žr. p. 127), įtempiamas į Martos krauju ir išmatom suteptą lovą ir gauna viską stebėt iš arti – iš vidaus. Bet vėlgi – įvykius regi ne tiesiogiai, o per Martos prisiminimų ir klejonių prizmę – taigi Sabaliauskaitė ir vėl „apsisaugo“ nuo galimos kritikos apie „istorinio romano istoriškumo problemą“ – juk galų gale, nežinia, kiek patikima toji pasakotoja.
Visgi pasakojimo tema romane yra bene kertinė. Romanas parašytas pasakojimo pasakojime formatu, t.y. išskiriami du pasakojimo lygmenys: pirminis (Jekaterina mirties patale), suskirstytas pagal valandas, kapsinčias į mirtį, ir antrinis – tose valandose sutelpantis Martos gyvenimas. „Imperatorėje“ žaidžiama sena gera Šachrazados formule: pasakojimas tampa galia, atidedančia mirtį. Kol Marta pasakoja (sakykim, skaitytojui) savo gyvenimo istoriją, tol ji nemiršta. Toji mirties atidėjimo tema atsikartoja ir antriniame – jos gyvenimo pasakojime: čia visi Martos veiksmai ir pasirinkimai argumentuojami mirties atidėjimo siekiamybe, kitaip tariant, Marta veikia iš gryno, instinktyvaus „self-preservation“ („Gerai, kad anksti supratau, jog viso to nepakeisiu. Kad neįmanoma šito pakeisti. Kad jeigu noriu išlikti, jeigu noriu jį išlaikyti, turiu būti gudresnė.“ p. 124). Taigi Marta-Šachrazada visą save atiduoda Petrui – mainais į išgyvenimą.
Čia atsiranda toks dvilypumas. Iš pažiūros istorija yra apie stiprią moterį, kuri sugeba užkalbėt dantį chaotiškam, nenuspėjamam, narcistiškam Petrui (tas yra glorifikuojama paties teksto ir, kaip pastebėjau, skaitytojų, nes visgi savo ji kaip ir pasiekė – išgyveno ir dar imperatore patapo). Bet kita vertus, jos galioje visad yra ir negalė – laimėdama gyvenimą ji netenka savo tapatybės – o iš to kyla klausimas, ką svarbiau išlaikyti: gyvybę ar tapatybę? Identiteto „pardavimą“ tekstas akivaizdžiai rodo visais įmanomais ženklais: vyksta nuolatinis judėjimas iš idealizuotos Lietuvos (su baltom užuolaidėlėm, aukso rūmais, etc.) į barbarišką Rusiją, iš katalikybės į stačiatikybę, iš tvarkos, švaros – į purvą, chaosą, orgijas. Na ir galų gale, kaip be meilės. Vienintelė tikroji Martos meilė – Aleksandras – juk tikrų tikriausias lietuvis. Ne veltui kai kam užkliuvo šita hiperbolizuota opozicija tarp rytų ir vakarų kaip tarp absoliutaus gėrio ir blogio. Ji išties perspausta – bet prisiminkime tą mūsų ne visai patikimą pasakotoją: juk šią „Lietuvos istoriją“ regime jos akimis. O jai ši slinktis iš vakarų į rytus yra auka – vardan išgyvenimo. Tad nieko keisto, kad gulėdama mirties patale viską prisimena taip šūdinai.
Kognityvinį disonansą išgyvenau dėl pačios Martos charakterio (kuris iš esmės vienintelis buvo labiau išplėtotas – o gaila, aš slapčia biškį buvau įsimylėjus Aleksandrą). Viena vertus – žavus dėl aštraus proto ir kritiškumo, o ypač savistabos ir empatijos – ala feminizmas – bet kita vertus, tai neįtikina. Per skaityti nemokančios, neišsilavinusios pasakotojos balsą prasiskverbia XXI amžiaus moters intonacijos ir tas gadina reikalus, nes kažkaip ima nebe aišku darytis – kas čia ką nori man įrodyt, kokią feministinę žinią perduot? Iki galo taip ir liko neišgvildenta.
Romanas skaitant skilo į dvi dalis. Pirmoji – Martos kelionės pradžia ir net meilės istorija su Aleksandru mane įtraukė ir užkabino – grynai siužeto, stiliaus prasme. Tačiau antrojoje romano pusėje ėmiau lakstyt akimis pro tas orgijas, seksą, šūdus ir kita: vienu momentu visa tai tiesiog pasidarė pertekliška, nebeatliko jokios kitos funkcijos tik sukelti pasišlykštėjimą. Pasišlykštėjimas pats iš savęs romanui nieko gero neduoda. Į antrą pusę ir veikėjai tarytum pavargo būti patys (su) savimi, pasidarė patys sau nebeįdomūs. Jei skaitydama pirmus šimtą puslapių piktinausi dėl penketuko komisijos sprendimo, tai skaitydama paskutiniuosius – nebesipiktinau. Tačiau kaip ten bebūtų, tai geras romanas apie įdomią ir nepažintą istorijos asmenybę, lietuvei skaitytojai be abejonės patrauklus dėl savo tematikos. Aš jam rašau 3,75 žvaigždes iš 5.
Palikite komentarą