Truputį netinkamai marketinta knyga – viršelis kičinis, ant jo tie žodžiai „Magija, meilė, mirtis“ truputį santa barbara. Todėl romanas iš pirmo žvilgsnio manęs nepatraukė. O po tuo keistu viršeliu, pasirodo, visai graži, netikėta istorija. Taip, tai lyg ir fantasy žanro romanas, tačiau magijos ir burtų jame iš esmės visai nėra – visa magija tik žmonių galvose. Tas man ir patiko.
Knygoje pasakojama apie skirtingose žemės pusėse gyvenančių tautų gyventojus Graudaragio salas ir Sidrinėjos karalystę, bei jų susidūrimą. Graudaragio salų gyventojai turi nuo seno įsišaknijusį tikėjimą, kad kiekvienas šešerių metų vaikas privalo eiti į lanką miške ir susidurti su neva stebuklingu žvėreliu – graudaragiu. Kuo ilgiau žvėrelis į vaiką žiūri, tuo daugiau liūdesio jis išgyvens. Kitoje pasaulio pusėje – moterų valdoma Sidrinėja (tas moterų valdžios / galingų moterų tropas atsikartoja pastarųjų metų knygose, pvz., taip pagarsėjusioj „Galybėj“). Rodosi, moterys čia turi visa, ko panorėjusios, tačiau kiekviena mergina gyvenanti toje nuostabioje, pasakiško grožio ir galios karalystėje yra savaip nelaiminga.
Apie tai ir yra šis romanas. Apie liūdesį, persmelkiantį žmones iki kaulo. Bet būtent apie tokį, kurį susikuriame kaip tauta. Apie šalies istorijos, politinės santvarkos, galų gale kolektyvinės pasąmonės įtaką žmogaus savijautai. Aš tai sakyčiau, kad čia ne tiek fantasy, kiek graži, šiuolaikiniam pasauly be galo aktuali, sėkmingai išpildyta alegorija. Jei traktuosime ją kaip suaugusiųjų literatūrą, tai galima kabintis prie to, kad ta alegorija yra gan akivaizždiai suregzta – na, maždaug, kad religija arba perdėtas tautiškumas gali apdūmyt žmogui akis ir versti jį būti nelaimingu, nes „taip reikia, nes mes tokia tauta“. Tačiau kadangi čia vis dėl to yra YA – maždaug šešiolikmečiams skirtas romanas, vertinu jį labai teigiamai. Graži, poetiška kalba, įdomi filosofiška plotmė, nevienaplaniai veikėjai, nėra skirstymo į juoda ir balta, gera ir bloga – tai geri YA bruožai!
Palikite komentarą