Lietuvių skaitytojams japonų rašytojas Haruki Murakami pažįstamas jau kone du dešimtmečius, o jo kūrybą atrandančiųjų gretos vis auga.
Naujausio lietuviškai pasirodžiusio dvitomio romano „Komandoro nužudymas I“ ir „Komandoro nužudymas II“ (išleido leidykla „Baltos lankos“) vertėja Gabija Enciūtė sako nemananti, kad rašytojo kūryba, dažnai nusakoma tokiais epitetais kaip hipnotizuojanti, sapniška, mistiška ar siurreali, iš tiesų yra skirta tik stebinti ir siekia keistumo vardan keistybių.
„Jis tikrai savaip, užkoduotai, simboliškai siekia pasakyti, atskleisti kai ką konkretaus (tegu ir sunkiai įvardijamo, bet apčiuopiamo). Tai nėra lengva, „popsinė“ literatūra, kad ir kaip maloniai, „kokakoliškai“ ji slystų gerkle, – joje tikrai yra ką pakapstyti“, – įsitikinusi „Komandoro nužudymo“ vertėja.
Haruki Murakami. Leidyklos „Baltos lankos“ nuotr.
„Komandoro nužudymas“ – ne tik apie kūrybiškumą, bet ir apie žmogiškumą
H. Murakami šiame romane panardina skaitytojus ir skaitytojas į alegorinį pasakojimą apie mįslingą meilę, amžiną vienatvę, istorijos naštą ir nenusakomą ilgesį, kuris skatina žmogų kurti meną.
Istorija trumpai: ketvirtą dešimtį įpusėjusį portretų tapytoją palieka žmona. Ilgai blaškęsis po Japoniją, jis galiausiai atsiduria žymaus dailininko Tomohiko Amados name kalnuose. Namo palėpėje atradęs iki šiol niekieno nematytą kūrėjo paveikslą, portretininkas įsisuka į netikėtai sukritusių aplinkybių sūkurį.
Kad iš jo ištrūktų, jis leidžiasi į kelionę, kurioje susidurs su Beveidžiu Vyru, paslaptingai skimbčiojančiu varpeliu, anapus slėnio ištaigingoje viloje gyvenančia persona, Mocarto operos veikėju, ūmai pasirodžiusiu svetainėje, kažin kuo paslaptinga trylikamete, nacių vadovybės narių žmogžudystėmis per Antrąjį pasaulinį karą Vienoje ir mįslingu požemių pasauliu, kuriame sklando dvigubos metaforos.
Tobulai rami vieta, žavinti permainingais kalnų orais ir atsiveriančiu vaizdu į slėnį, netampa išsvajotu produktyvios vienatvės prieglobsčiu: netrukus vienišius menininkas atsiduria nepaaiškinamų, magiškų įvykių sūkuryje. Ką rezga paslaptingas baltaplaukis kaimynas ir dailininko namelyje vėl pasirodęs Komandoras? Kur dailininką perkels Beveidis Vyras ir kas glūdi požeminiame pasaulyje, į kurį veda mįslinga anga? O svarbiausia: kaip tapti ir puikiu menininku, ir kilniu žmogumi?
Pasak G. Enciūtės, knygoje tikrai daug dėmesio skiriama bandant apčiuopti kūrybos, meno ir menininko prigimtį.
„Pačiu knygos siužetu ir pagrindinio veikėjo-pasakotojo asmeniu Murakami iš tiesų užkabino kažką esminga – ne tik apie kūrybiškumą, bet ir apie žmogiškumą. Man artima mintis, kuriai, regis, pritartų bevardis pagrindinis veikėjas: menininkas kuria ne dėl kažin kokių pakylėtų intelektualinių ar filosofinių priežasčių – tiesiog kuria, nes jam „taip reikia“. Jam to reikia ir jam taip smagu. Ir ne visada galima ar reikia tą procesą bei jo prigimtį išnarstyti, išsamiai paaiškinti.
Kita vertus, man labai patiko ir praktiniai menininko profesijos aspektai, aprašyti „Komandoro nužudyme“: kartais meno kūrimas yra „tiesiog darbas, ir tiek“, kaip bet kuri kita veikla, ir nereikia jo mistifikuoti (nors nuo to jis, žinoma, nė kiek ne blogesnis)“, – pasakoja vertėja.
Ryškus kontrastas tarp dalių
G. Enciūtė taip pat pastebi ir netikėtai ryškų kontrastą tarp pirmojo ir antrojo knygos tomų.
„Pirmąjį tomą verčiau su klaustukais akyse, nes jo struktūra man pasirodė dar labiau „išplaukusi“, nei įprasta Murakami kūryboje, o pasakotojo ir pagrindinių veikėjų postringavimai – dar vingresni ir besisukantys dar platesniais ratais. Žinoma, knyga nepaprastai vizuali, sužadinanti vaizduotę, joje apstu unikalių, gražių vaizdinių ir leitmotyvų, bet vis klausiau savęs: kur visa tai veda, jei apskritai kur nors veda?
Vis dėlto antrame tome ėmė ir nuvedė – jame viskas, kas iki tol skambėjo abstrakčiai ir neaiškiai, ėmė įgyti pavidalą, palaidi istorijos galai susisiejo, romano struktūra tapo protu suvokiama, pasakojimą pasidarė kur kas lengviau sekti ir, neslėpsiu, siužetas tapo toks įtemptas, kad neretam skaitytojui, ko gero, bus sunku atsitraukti nuo knygos. Manau, kad kaip tik toje apgaulingai plaukiojančioje pasakojimo eigoje, pamažu įgaunančioje prasmę, ir slypi grožis“, – vertimo patirtimi ir romano įspūdžiais dalijasi G. Enciūtė.
Palikite komentarą