Apsakymas, virtęs romanu: iki širdies gelmių sukrečianti mokslinio eksperimento istorija

Kodėl nusprendžiau skaityti šią knygą? Nes vaikštant tarp bibliotekos lentynų, jos formatas užkabino mano akį. Taip, man ir taip būna. Jis pasirodė toks nestandartinis, kad išsitraukiau ją ir iškart pasigilinau kas ten ir apie ką. Vos suvedus knygos pavadinimą į internetą, man akys ant kaktos iššoko nuo pagyrų romanui. Pasirodo, tai visame pasaulyje garsus kūrinys, pradžioje gyvavęs kaip apdovanojimų susižėręs apsakymas, o vėliau virtęs taip pat apdovanotu romanu. „Gėles Aldžernonui“ skaitytojai įvardija kaip sukrėtusią, emociškai palietusią, sugraudinusią, svarbią, privalomą knygą. Ar istorija palietė mane? O taip. Iki pat širdies.

Čarlis Gordonas – protiškai atsilikęs vyras, dirbantis kepykloje. Jis savaip suvokia pasaulį, savaip mato aplinkinius, savaip priima jam skirtas patyčias. Tiksliau, jis nesupranta, kad iš jo taip žiauriai juokiamasi. Vienintelis jo noras – būti protingu. Būti tokiu kaip visi. Kad jo atsisakiusi šeima vėl jį priimtų. Čarlis Gordonas yra mokslinio ekperimento dalyvis. Grupei mokslininkų specialios operacijos būdu pavyko itin pakelti laboratorinio peliuko Aldžernono intelekto koeficientą. Peliukas tapo gabus ir protingas – be vargo įveikia visus mokslininkų jam duodamus uždavinius. Čarliui taip pat atliekama tokia operacija ir pamažu jis keičiasi. Pradeda rašyti be klaidų, dėlioja ilgesnius sakinius, plačiau suvokia save supantį pasaulį – Čarlis tampa protingu žmogumi. Tačiau jo tobulėjimas nesustoja – kuo toliau, tuo labiau auga jo intelektas, jis virsta genijumi. Tuo pačiu – silpsta Aldžernonas. Mokslininkų eksperimentas pakrypsta netikėta linkme ir visi suvokia, jog toks likimas laukia ir Čarlio.

Romanas tikrai nėra sudėtingas, tačiau, o, koks vertingas. Ir ypač šiandieninėje realybėje, kurioje patyčios bujoja ant kiekvieno kampo. Kuomet vaikai darosi žiauresni už suaugusiuosius ir empatija pamažu tampa mitu. Tai, kaip autorius atvaizdavo Čarlio virsmą – kažkas nepaprasto. Nėra jokio kardinalaus šuolio iš neprotingo į genijų. Viskas vyksta sklandžiai, pamažu ir pamatom visas skirtumų spalvas. Visa knyga yra dienoraščio, kurį rašo Čarlis, tipo. Ir pradžioje matom tekstą su begale klaidų – normaliai parašyto žodžio nerasi. Po operacijos akivaizdžiai pastebi skirtumus: atsiranda kableliai, rišlūs sakiniai. Dar vėliau įrašai „užauga“ iki sudėtingų tekstų ir talentingai liejamų išgyvenimų. Čarlis Gordonas per labai trumpą laiką turėjo nugyventi visą savo gyvenimą, patirti meilę, skausmą, džiaugsmą, išdavystes ir baimes. Ir tai išties padarė. Skaitydama knygą neašarojau, tačiau ją užvertusi nesusilaikiau. Koks žiaurus gali būti gyvenimas kitokiam žmogui. Kokie žiaurūs gali būti žmonės vieni kitiems. Žinau, kad tokios mintys naivios, tačiau niekad nenustosiu stebėtis pasaulio žiaurumu… Viename interviu manęs neseniai klausė, kokią knygą siūlyčiau pridėti į privalomos literatūros sąrašus paaugliams. Tada neturėjau vieno aiškaus atsakymo. Dabar turiu. „Gėles Aldžernonui“.