Kartais reikia įbristi į tą pačią upę antrą kartą, vien tam, kad išvaikytum praeities vaiduoklius. Prisiminti tam, kad pamirštum. Sugrįžti, kad įsitikintum, jog nieko nepalikai. O ar galima atleisti neištikimybę? Pasirodo, kad ne tik atleisti galima, bet ir pamilti visos tos skaudžios patirties įrodymą. Jaukiai sėdėdama prie židinio ugnies, tikėjausi lygiai tokio paties jaukaus ir liepsnojančio romano. Bet kažkaip. Buvo ne taip, kaip tikėjausi.
Veiksmas vyksta Floridoje, prie vandenyno, aplink pilna ryklių, kurie gali kąsti, bet vis gi, ne taip skaudžiai, kaip kartais meilė. Įvairiausio pobūdžio. Meilė tėvams, meilė broliui ar seseriai, meilė vaikui, meilė gyvenimo būdui ir, žinoma, meilė partneriui. Ir pati netikėčiausia meilės forma gali virsti sielos rykliu. Tokiame gana lengvame romane, iš pavadinimo įkvepiančiame bei iš viršelio gaiviame – vieno dalyko tai tikrai netrūksta, netrūksta persipynusio skausmo. Patiko tema, sugretinimai, kai kurios mintys, pasirinkimai, bandymas atskleisti kas būtų, jeigu būtų, vizualūs svarstymai kokiai išdavystei atleidus meilė lieka, o kuriai atleidus, kartais ji ima ir išgaruoja.
Įkvėpiau požiūrio, kad nėra vieno teisingo kelio, nėra vieno teisingo atsakymo ar vieno teisingo pasirinkimo. Bet užvis labiausiai patiko pats Mūzų viešbutis. Įtariu, kad tokiame apsilankyti būtų kiekvieno knygų mylėtojo svajonė – knygos, citatos, autoriai, herojų vakarėliai ir jūros ošimas fone. Taip ir norėjosi įsivaizduoti kiekvieną detalę ir save joje. Tai buvo vienas iš tų dalykų, kurių nesitikėjau, bet kuris tikrai suderėjo su manąja savaitgalio aura. Rekomenduoju tiems, kurie yra pajautę išdavystės kartėlį, kuriems maga sužinoti kaip galėtų būti, jei būtų, kuriems norisi laimingos pabaigos, bet pasibaigus kūriniui vis tik reiktų sugalvoti, ar jūsų norams iš tikrųjų tai laiminga pabaiga? Na ir žinoma tiems, kurie nori paplaukioti greta ryklių ir pavaikščioti po patį knygiškiausią viešbutį. Tad, ne į upę brendam, bet neriam į patį tikriausią vandenyną.
Palikite komentarą