Jei neapleidžia jausmas, kad neseniai apie Patriko Svenssono knygą „Apie ungurius ir žmones“ skaitėte užsienio spaudoje, o autoriaus veidas jums jau matytas tokiuose leidiniuose kaip „Forbes“, „The New York Times“ ar „New Yorker“, – neklystate. Gegužės mėnesį pasirodžiusi „Baltų lankų“ leidyklos išleista ir Almos Braškytės iš švedų kalbos išversta knyga sensacija tapo ne tik gimtojoje Švedijoje, bet ir JAV, rašoma leidyklos pranešime žiniasklaidai.
„Apie ungurius ir žmones“ – neįprasta, gamtos istoriją su vaikystės atsiminimais sulydanti knyga, peržengianti ne tik literatūros žanrų ribas, bet ir įvairiausių interesų sritis bei prikelianti jautrias asmenines patirtis. Be to, kaip teigia kritikai, ši prestižine Augusto premija apdovanota kultūros žurnalisto knyga, kurioje jungiasi neįmintos mokslo pasaulio paslaptys ir jautri tėvo ir sūnaus istorija, neįtikėtinai meistriškai ir įtaigiai parašyta.
„Visada neapleido jausmas, kad mano istorija, mano šeimos istorija nėra verta knygos. Bet štai unguriai man suteikė galimybę tą istoriją papasakoti.“ – interviu „The New York Times“ sako Patrikas Svenssonas.
Jei ne tėvas…
P. Svenssonas – Švedijos kultūros žurnalistas, knygų ir kino apžvalgininkas, užaugęs kaime netoli Malmės. Tokioje vietoje, kur jo sprendimas stoti į universitetą, jau nekalbant apie aiškų domėjimąsi menais, buvo sunkiai suprantamas. Ypač jo tėvui – paprastam kelių darbininkui.
Tačiau kai kas juodu jungė. Tai ungurių žvejyba ir apie mįslingiausią pasaulio žuvį tėvo papasakotos, mažąjį Patricką dar vaikystėje apžavėjusios istorijos. Gal ir nenuostabu: unguriai nuo seno jaukė mintis ir žadino didžiausių Vakarų pasaulio protų smalsumą – nuo Aristotelio iki Freudo ir daugybės kitų.
Vargu ar P. Svenssonas, kaip pats prisipažįsta, būtų užsiėmęs kruopščia ir nuoseklia ungurių analize, jei ne tėvo mirtis nuo onkologinės ligos.
„Jei ne tėvo mirtis – tikrai nebūčiau parašęs šios knygos. Taip, viena vertus – tai knyga apie mokslą ir mokslo istoriją. Bet drauge tai ir mano būdas pamėginti aprašyti savo asmeninę kelionę šaknų ir ištakų link. Kelią link savosios Sargasų jūros“, – sako autorius.
Ungurio klausimas
Knygoje „Apie ungurius ir žmones“ autoriaus vaikystės prisiminimai apie gyvenimą paprastoje darbininkų šeimoje, naktinę ungurių žūklę bei keliones mėnesienoje poetiškai sujungiami su skyriais, atskleidžiančiais unikalius ir tikrai ne visiems žinomus gamtos istorijos faktus.
Taigi ši knyga, visai kaip ir pats ungurys, keista būtybė – metamorfozę patirianti, formą nuolat keičianti ir visąlaik judanti tarp visiškai skirtingų sferų, čia pat jas jungdama. Tai ir gamtos istorijos knyga, ir atsiminimai apie tėvą ir sūnų. Drauge tai ir literatūros, religijos, papročių tyrimas, nuolatinis klausimas, ką reiškia gyventi pasaulyje, pilname klausimų, į kuriuose nerandame atsakymų.
„Mums reikia tokių slėpinių. Mums reikia klausimų, kurie dar nėra atsakyti. Nes unguriai – tai iššūkis mūsų visažinystei ir įsitikinimui, kad visas pasaulis gali būti paaiškintas“, – įsitikinęs autorius.
Tačiau dėl daugybės žinomų ir nežinomų, taip pat ir nuo žmonių veiklos bei klimato kaitos priklausančių priežasčių ši rūšis, ši paslaptis nyksta mūsų akyse.
Ir, regis, dera suprasti bei susitaikyti su tuo, kad mūsų laikais kiekvienos rūšies išnykimas – tai ne tik jos pasitraukimas iš visos ekosistemos, bet ir šį faktą lydintis jausmas, kad netenkame visko, ką apie šią rūšį dar būtume galėję sužinoti, visko, ką į jos pažinimą jau investavome, daugybės prasmės sluoksnių – o drauge netenkame dalies savo pačių ateities. Netekti ungurių – tai liūdesys. Prarasti galimybę užduoti klausimą apie ungurį – jau visai kitoks gedulas.
Palikite komentarą