Pasaulinių bestselerių autorė, lietuvių kilmės rašytoja Rūta ŠEPETYS (52), neseniai pristačiusi naujausią romaną „Kuždesių fontanas“, išskirtiniame interviu Žmonėms atskleidžia savo lietuviškų šaknų istoriją.
Esate lietuvio ir amerikietės dukra. Koks jūsų santykis su Lietuva?
Mama buvo amerikietė ir augino mus pagal amerikietiškus papročius, bet lietuviškas palikimas visada išliko mano tapatybės dalimi. Augdama Valstijose su vardu Rūta Šepetys neišvengiamai sulauksi daugybės klausimų. Jaunystėje dažnai turėdavau aiškinti, kad mano vardas lietuviškas. Tuo metu Lietuvą buvo okupavę sovietai – mažai kas žinojo apie Baltijos šalis ir, aišku, apie Lietuvą. Ir pati ne ką teišmaniau apie Lietuvos istoriją, tikrai nieko nenutuokiau apie trėmimus. Rašydama romanus gavau progą giliau patyrinėti savo šaknis ir dabar visa širdimi vertinu visus lietuvių pabėgėlius, emigrantus ir iššūkius, su kuriais lietuviai susidūrė gyvendami sovietų sąjungoje.
Kokiomis aplinkybėmis jūsų tėtis atkeliavo į Valstijas?
Tėtis gimė Kaune, lietuvių karininko šeimoje. Sovietams okupavus Lietuvą, karininkai pateko į vadinamuosius „sąrašus“. Seneliams su tėčiu teko bėgti iš šalies. Paspruko per Lenkiją ir kurį laiką gyveno pabėgėlių stovykloje Lince, Austrijoje. Iš ten persikėlė į Biberachą Vokietijoje. Metų metus bastydamasis po pabėgėlių stovyklas tėtis tikėjosi, kad karui pasibaigus grįš į Lietuvą. Bet netrukus pasidarė aišku, kad namo sugrįžti neįmanoma.
Vaikystėje dažnai girdėdavome istorijas, kaip tėtis su seneliais devynerius metus praleido pabėgėlių stovyklose. Seneliai buvo dėkingi, kad išgyveno, tačiau be proto gailėjosi tėvynėje likusios šeimos. Mums nuolat primindavo, kaip tėčiui pasisekė, kad nebuvo atplėštas nuo senelių. 1949 metais tėčio šeimai pavyko ištrūkti į Jungtines Valstijas, Prezidentui Trumanui pasirašius specialų nutarimą dėl asmenų, priverstinai palikusių namus.
Kaip jūs – lietuvių pabėgėlio duktė – vertinate nūdienos pabėgėlių situaciją pasaulyje?
Rašydama romaną „Druska jūrai“ kalbėjausi su daugybe pabėgėlių. Tada įsisąmoninau, kad kiekvienas žmogus yra unikalus ir visų patirtys – skirtingos. Širdis dūžta dėl to, ką patiria šių dienų pabėgėliai. Juk niekas nenori palikti namų, kuriuos pažįsta ir myli, per prievartą palikti šeimos, gimtinės ir bėgti, nes tavo gyvenimas pavirto košmaru, kokį daugeliui mūsų sunku net įsivaizduoti.
Jūsų knyga „Tarp pilkų debesų“ – pasaulinis bestseleris. Tokio populiarumo knygos apie Lietuvą daugiau pasaulyje, ko gero, nėra. Kaip gimė šis romanas?
Kalbėdamasi su mokiniais supratau, kad labai mažai kas žino apie sovietų okupaciją Baltijos šalyse ir trėmimus į Sibirą. Panūdau pasidalinti pasakojimu apie Lietuvą, tikėdamasi, kad skaitytojai visame pasaulyje įkvėpti knygos ims patys domėtis šios šalies istorija.
„Druska jūrai“ – sudėtingas romanas, tragiška istorija apie žmones iš skirtingų šalių. O romane „Kuždesių fontanas“ pasakojama apie Francisco Franko Ispaniją. Iš kur atkapstote medžiagos?
Mano tikslas – sukurti kuo autentiškesnį pasakojimą. Pavyzdžiui, rinkdama medžiagą „Druska Jūrai“ apkeliavau šešias šalis ir susitikau su daugybe žmonių, paliestų 1945 metų pabėgimais. Pašnekovai priminė man, kiek regionų ir šalių buvo nuskriausta. Kiekvienas žmogus karą ir egzodą išgyveno skirtingai, matė per savo kultūrinę prizmę. Taigi norėjau suteikti balsą įvairių šalių ir kultūrų žmonių išgyvenimams.
Palikite komentarą