Siiri Enoranta (32) – viena garsiausių Suomijos rašytojų, dievinanti fantastiką ir rašanti ne vieną apdovanojimą pelniusias knygas. Visai neseniai jos romanas „Graudaragio užkalbėjimas“ pasirodė ir lietuvių kalba.
Kodėl rašote būtent fantastiką?
Fantastika yra pats geriausias dalykas pasaulyje! Tai nuostabi visiško pabėgimo, ištrūkimo forma. Tačiau, kartu, per ją, subtiliai galiu kalbėti ir apie socialines, politines ir kitas svarbias problemas, leisdama skaitytojui prie išvadų prieiti pačiam. Be to, pasitelkdama vaizduotę, juk galiu rašyti be jokių rėmų. Menas gali pakeisti pasaulį, o tam, ką gali sukurti fantastinė literatūrą – nėra jokių ribų.
Ar tikite, kad gerai rašyti gali tik tas, kas išgyveno didžiulį skausmą?
Nenoriu tuo tikėti. Tačiau kalbant atvirai, turėjau savos kančios, kuri įkvėpė mane rašyti, paversti skausmą menu. Bet ir geri dalykai įkvepia. O visų geriausias dalykas apie knygų skaitymą, o gal ir rašymą, yra tas, kad gali išgyventi tiek gyvenimų, tiek patirčių, nepridarydamas tų siaubingų klaidų ir kančios nepatirdamas.
Tačiau jūsų knygoje išties nemažai liūdesio?
Be kitų dalykų, rašymas man yra būdas spręsti sunkias problemas. Kuomet rašiau „Graudaragio užkalbėjimą“, buvau sudėtinguose santykiuose. Nors žinojau, kad jie pasmerkti, susitaikyti su tuo negalėjau, tad dalis vidinio liūdesio rado kelią į knygą.
Geriausias ir blogiausias dalykas būnant rašytoja yra?
Blogiausias, žinoma, finansinis nesaugumas. Nors Suomija turi tikrai gerą stipendijų, skirtų rašytojams programą, tačiau ir jos visiems neužtenka. O geriausias dalykas – stebuklingos vaizduotės kelionės. Nesvarbu kaip kruopščiai suplanuoju knygos siužetą, įvykius, prieš pradėdama rašyti, manęs visada laukia staigmenos ir pokyčiai. Ir nors esu suaugusi, mano knygų veikėjai leidžia žaisti šį žaidimą, nuveda į visiškai netikėtas sąmonės kerteles, suteikia galimybę nugyventi tiek daug gyvenimų.
Beveik visi jūsų veikėjai – paaugliai. Jus įkvepia jaunystė?
Jaunas žmogus turi begales pirmų kartų, tad jį jaudina viskas. Pati buvau tikrai ūmi, melodramatiška paauglė, ir vis dar labai myliu dramą! Na, bet laimei, nebe asmeniniame gyvenime, o mene.
Rašote kasdien?
Esu labai ryžtingas, atsidavęs ir daug dirbantis žmogus. Ir tikiu, jog šios savybės rašytojui yra daug svarbesnės nei talentas. Žinoma, pailsėti yra būtina, tačiau kai dirbu, tai dirbu kiekvieną dieną. Negaliu sėdėti ir laukti įkvėpimo, rašau kasdien, patinka man tai ar ne. Kartais tai nuobodu, kartais nuostabu, tačiau kaskart sau primenu, kad dirbu absoliučiai svajonių darbą ir esu už tai labai dėkinga.
Palikite komentarą