„Vegetarę“ perskaityti norėjau labai seniai, tačiau knyga niekaip nepakliūdavo man į rankas. Jau žinote, kaip mėgstu gražius viršelius, o pamačiusi šį, visai galvą pamečiau. Iš pradžių neatsidžiaugiau gėlėmis, spalvų grožiu, o akyliau įsižiūrėjusi, sustingau. Tarp lelijų žiedų pamačiau įsipynusį liežuvį, pasislėpusį žalios mėsos gabalą, šautuvą, žmogaus pirštus… Vaizdas toks groteskiškas, toks šokiruojantis, toks bjauriai gražus, kad skaitymo metu nuolat jį tyrinėjau, net liesdavau atsargiai – kaip kokį meno kūrinį. Pati knyga ne ką mažiau šokiruojanti, atstumianti, nuostabi, gąsdinanti ir turinti tiek gelmės, kiek jokioje kitoje knygoje, skaitytoje šiemet, neradau. Matot, kiek vienas kitam prieštaraujančių būdvardžių apie „Vegetarę“ pasakiau? Bet knyga būtent tokia! Skaitant ją, manęs neapleido nemalonūs jausmai: tarsi psichodeliniame košmare plaukiočiau, o kartu mėgavausi kiekvienu puslapiu.
„Vegetarė“ – filosofinis, psichologinis romanas, kalbantis svarbiomis ir šiai dienai itin aktualiomis temomis. Kiek teisių žmogus turi pats į savo kūną? Kiek toli galima žengti vardan meno? Ką reiškia būti kitokiu to nesuprantančioje aplinkoje? Tai beprotybė ar laisvė? Prie ko tai priveda? Tai tik keli klausimai, nagrinėjami romane per Jonghės istoriją. Pietų Korėjoje ji gyvena su savo vyru ir kartą naktį susapnavusi košmarą, nusprendžia tapti vegetare ir iš namų išmeta visą gyvulinės kilmės maistą. Jonghė ne tik nebevalgo mėsos, ji praktiškai visai nieko nebevalgo, jai nepavyksta užmigti – moteris nyksta akyse. Vyrui dėl jos gėda per kolegų vakarėlį, jos tėvai pasibaisėję jos sprendimu, bando maitinti ją per prievartą, griebiasi smurto. Niekas nepakeičia Jonghės įsitikinimo. Jonghės sesers vyras kuria filmus ir Jonghė jam atrodo patraukli. Jam patinka jos liesumas, keistumas – jis trokšta sukurti meninį erotinį filmą, kuriame vaidintų būtent ji. Romanas padalintas į tris dalis: pirmojoje pasakoja Jonghės vyras, antrojoje – filmų kūrėjas, o trečiojoje vaizdą matome iš Jonghės sesers pusės.
Turėjote suprasti, jog „Vegetarė“ – alegorinis kūrinys, kuriame tikrai ne vegetarizmas yra pagrindinė tema. (Nors Pietų Korėjoje, iš kur kilusi Han Kang, vegetarizmas iki šiol yra mistika…) Tai tokia daugiasluoksnė knyga, kad skaičiau ją lėtai, kai kurias vietas net po keletą kartų. Pamatyti, kas slypi tarp eilučių, nebuvo lengva – tai labai intelektuali istorija, reikalaujanti tokio pat skaitytojo. Knygoje labai daug tamsos, niūrumo, o skaitant slogi nuotaika atsiranda bemat. Sakot, kaip gali patikti tokie dalykai? Tuo ši knyga ir nuostabi – čia nemalonus ir kartais net bjaurus tamsos grožis atrodo užburiantis. Knyga turi kažkokio trapumo, kuris ir palaiko balansą tarp šlykščių, kartais net pornografiškų scenų. Knygoje nėra nei vieno malonaus, gražaus ir gero veikėjo – visi iki vieno atstumiantys ir tikrai ne tie, su kuriais būtų malonu susipažinti. Ir pati Jonhgė čia vaizduojama nekaip, tačiau negalėjau nesižavėti jos valia, tikėjimu ir tvirtu požiūriu, noru tapti laisva. „Vegetarė“ – baugus, bet neįtikėtinai vertingas romanas. Esu tikra, prie jo grįšiu dar ne kartą. Galbūt ne viską supratau ar knygoje tiesiog neradau, o žinoti apie šį Hen Kang kūrinį noriu viską. P.S. Tikiu, jog apie Pietų Korėjos papročius, gyvenimą ir tradicijas, pačių korėjiečių būdą daugiau žinantys žmonės dar geriau supras ir pajaus šį kūrinį.
Palikite komentarą