Subtilus ir melancholiškas pasakojimas apie žmogiškumą, viltį ir apmaudą

Tai yra viena tų knygų, po kurios perskaitymo reikia emocinės reabilitacijos. Kažkokiu būdu pailsėti nuo skaitymo ar bent nuo grožinės literatūros. „Neleisk man išeiti“ tave panardina į labai specifinius apmąstymus ir emocinę būseną, galima sakyti, į atskirą pasaulį ir tuomet kurį laiką į jį nesinori nieko įsileisti.

„Neleisk man išeiti“ labai įdomi dviem pjūviais. Vienas yra toks savotiškas, labai subtiliai išreikštas jaunų žmonių meilės trikampis. Kitas – visas tas distopinis pasaulis, kuriame vyksta veiksmas. Nuo mums pažįstamo jis skiriasi ne tiek ir daug, bet vienas skirtumas yra ir jis esminis. Visą knygą tiesiog bandai sugerti detales ir perprasti to pasaulio taisykles. Taigi smalsumas kurstomas keliais lygmenimis ir skaitymo malonumas, galima sakyti, dvigubas.

Dar viena labai gera ekranizacija

Faktas, kad prieš kokius 10 metų mačiau filmą, pastatytą pagal šią knygą, visai neturėjo įtakos skaitymo malonumui. Konkrečios detalės jau buvo išblėsusios, atsimenu tik pagrindinį konceptą ir kaip filmas privertė mane jaustis. Lygiai su tuo pačiu jausmu mane paliko ir knyga – su liūdesiu, slegiančiu lyg sunkus akmuo ir stringančiu gumulu gerklėje. Negaliu pasakyti, kad verkiau, bet kokias tris dienas po perskaitymo norėjau.

Subtilumas

Aš dar kartą pasikartosiu apie subtilumą. Jį minėjau rašydama ir apie „Dienos likučius“ ir „Plūduriuojančio pasaulio menininką“. Kazuo Ishiguro yra tiesiog meistriškai įvaldęs pasakymo nutylint meną. Ir šioje knygoje šiam įgūdžiui duodama iki valios pasireikšti. Tik kontekstas jau visai kitoks nei kitose autoriaus knygose.

Šį kartą knyga apie tai, kaip galima užauginti žmogų palengva supažindinant jį su abstrakčia idėja, tiesiog pasėti ir subrandinti ją jauno žmogaus galvoje. „Neleisk man išeiti“ puikiai iliustruoja kaip galima meluoti sakant tiesą ir meluoti taip, kad negalėtum būti niekuo apkaltintas.

Moralinė dilema

Nors knyga yra labai turtinga idėjomis, galvodama apie esminę žinutę, turbūt išskirčiau moralinį klausimą, susijusį su technologijų ir medicinos pažanga. Kazuo Ishiguro tiesiog aplenkė laiką parašydamas šią knygą 2005 metais, kuomet pasaulis dar buvo tik ant didžiųjų pokyčių slenksčio.

Šiandien žmogus artėja prie to, kad tam tikra prasme taps dievu ir pasaulio kūrėju. Kartu klausimas, ar žmogus yra tinkamai pasirengęs, yra kaip niekad aštrus. Galima sakyti, kad „Neleisk man išeiti“ puikiai perteikia žinutę, kurią savo knygomis aktyviai transliuoja filosofas Yuval Noah Harari.

Ši knyga man priminė serialą „Black Mirror“. Jei ne filmas, tai tikrai būtų išėjęs geras epizodas.

Kodėl skaityti? Dėl knygos žinutės aktualumo – ar esame pajėgūs susidurti su moralinėmis dilemomis, kurias atneša mokslo ir medicinos pažanga. O taip pat dėl to, kad tai tiesiog nuostabi knyga, perteikianti emocijas labai subtiliame lygmenyje, užburianti savo tikroviškumu ir detalumu.

Kodėl neskaityti? Jei nedraugaujate su skaitymu tarp eilučių, užuominomis ir netoleruojat nei trupučio fantastikos ar distopijos žanro.