Neuromokslinkas Robertas M. Sapolsky pateikia atsakymus, kodėl paaugliai mus taip siutina. Knygos „Elgesys“ ištrauka

Kodėl paaugliai mus taip siutina, yra nuostabūs, tikri asilai, impulsyvūs, įkvepiantys, destruktyvūs, kenkiantys sau, altruistai, savanaudiški, nepakenčiami ir gebantys keisti pasaulį? Tokį klausimą užduoda ir atsakymo savo knygoje „Elgesys“ ieško žymus neurobiologas ir primatologas Robertas M. Sapolsky.

Ši knyga („Kitos knygos“, iš anglų kalbos vertė Matas Geležauskas) – įspūdinga mokslo apie žmogaus elgesį sintezė. Remdamasis naujausiais įvairių mokslo sričių tyrimais autorius nagrinėja tokias aktualias temas, kaip gentinis mąstymas, ksenofobija, hierarchija, konkurencija, moralė, laisva valia, karas ir taika.

Skaitytojams pateikiame ištrauką iš skyriaus „Paauglystė, arba seni, kur mano kaktinė žievė?“, kuriame mokslininkas aiškina, kas vyksta paauglių smegenyse, ir kokią įtaką tai turi jų elgesiui.

Šiame skyriuje svarbiausias vienas faktas. Penktame skyriuje atsikratėme nuostatos, kad suaugusiųjų smegenys nekinta. Esama ir kito įsitikinimo: smegenys praktiškai baigia vystytis dar ankstyvoje vaikystėje – šiaip ar taip, sulaukus dvejų smegenų apimtis jau siekia maždaug aštuoniasdešimt penkis procentus suaugusio organizmo smegenų dydžio. Tačiau raida iš tiesų vyksta daug lėčiau. Šio skyriaus kertinė tezė, kad paskiausiai subręstanti smegenų sritis yra kaktinė pusrutulių žievė (sakydamas „subręstanti“ turiu omenyje sinapsių kiekį, mielino dangalo apimtį ir medžiagų apykaitą). Visavertiškai funkcionuoti ji pradeda tik trečios dešimties viduryje.

Iš to išplaukia dvi nepaprastai svarbios išvados. Pirmoji: daugiausia tarp paauglystės ir suaugystės besikeičianti galvos smegenų dalis yra būtent kaktinė pusrutulių žievė. Antra: visa, ką žinome apie paauglystę, reikia vertinti ne iki galo išsivysčiusios kaktinės žievės kontekste. Jei turėsime omenyje, kad paauglių limbinė sistema, autonominė nervų sistema ir endokrininiai mechanizmai jau veikia visu pajėgumu, o kaktinės skilties žievė dar net nebaigta konstruoti, paaiškės, kodėl paaugliai mus taip siutina, yra nuostabūs, tikri asilai, impulsyvūs, įkvepiantys, destruktyvūs, kenkiantys sau, altruistai, savanaudiški, nepakenčiami ir gebantys keisti pasaulį. Pagalvokite: paauglystėje ir ankstyvoje suaugystėje esama didžiausios tikimybės, kad asmuo žudys, bus nužudytas, visam laikui paliks gimtuosius namus, išras naują meno rūšį, prisidės prie diktatoriaus nuvertimo, išžudys kaimo gyventojus etninio valymo pagrindais, paaukos savo laiką ir pastangas stokojantiems, taps priklausomas nuo substancijų, susiras antrąją pusę už savo visuomenės grupės ribų, visam laikui pakeis fizikos mokslą, ims rengtis siaubingai neskoningais drabužiais, pramogaudamas susilaužys kaklą, paskirs gyvenimą Dievui, gatvėje apiplėš senutę arba patikės, jog visa iki tol vykusi pasaulio istorija atvedė iki šios svarbiausios, pavojingiausios, perspektyviausios akimirkos, ir kad jis tiesiog privalo kaip nors prisidėti ir palikti savo pėdsaką. Kitaip tariant, tai laikotarpis, kai daugiausia rizikuojama, ieškoma naujovių, stengiamasi užmegzti ryšius su bendraminčiais. Ir viskas dėl tos nesubrendusios kaktinės žievės.

 

Paauglystės realybė

Ar paauglystė apskritai egzistuoja? Ar esama aiškių kokybinių skirtumų, lyginant šį laikotarpį su ankstesniais ir vėlesniais raidos etapais, ar tai tiesiog sklandus perėjimas nuo vaikystės prie suaugystės? O gal paauglystė tėra kultūrinis konstruktas? Geresnė mityba ir sveikatos priežiūra Vakarų šalyse lėmė lytinio brendimo paankstėjimą, o šiuolaikiniai švietimo ir ekonominiai veiksniai paskatino vėliau gimdyti vaikus – taip ir atsirado tarpinis etapas tarp vaikų ir suaugusiųjų. Vualia, turime paauglystę.

Netrukus sužinosime, kad vadovaujantis neurobiologija paauglystė neabejotinai egzistuoja ir kad paauglių smegenys nėra nei pusžalės suaugusiųjų smegenys, nei per ilgai ne šaldytuve laikytos vaikų smegenys. Daugumoje tradicinių kultūrų paauglystė taip pat pripažįstama kaip atskiras raidos etapas, t. y. jos metu asmeniui suteikiamos kai kurios, tačiau ne visos, suaugusiojo teisės ir pareigos. Tačiau Vakarai išties pasižymi ilgiausiu paauglystės laikotarpiu.

O štai paauglystės kaip kartų konflikto laikotarpio apibrėžimą, atrodo, tikrai galima laikyti individualizmą skatinančių bendruomenių konstruktu. Kolektyvinių bendruomenių jaunimas, regis, mažiau linkęs vartyti akis reaguodamas į suaugusiųjų, ypač tėvų, protinį nerangumą. Be to, net ir individualizmu grįstose bendruomenėse paauglystė ne visuomet tampa spuogais nusėtu psichologinių audrų ir streso laikotarpiu. Dauguma šį laikotarpį išgyvena be didesnių sunkumų.

 

Kaktinės žievės brandos praktiniai niuansai

Vėliau subręstanti galvos smegenų kaktinė žievė atveda prie gana nuspėjamos situacijos: paauglystės metu kaktinėje žievėje mažiau neuronų, dendritų atšakų ir sinapsių nei suaugusiojo smegenyse ir trečios dešimties viduryje visų šių dalykų padaugėja. Bet iš tikrųjų tai jų sumažėja.

Taip nutinka dėl išmanaus žinduolių smegenyse išsivysčiusio proceso. Neįtikėtina, tačiau embriono smegenyse išauginama daug daugiau neuronų, nei vėliau būna suaugusiojo galvoje. Kodėl? Vėlyvoje vaisiaus vystymosi stadijoje smegenyse vyksta aršios varžybos, kurias laimėję neuronai nukeliauja į jiems skirtą galvos smegenų vietą ir ima formuoti sinapsių jungtis. Kas nutinka su nepakankamai kokybiškomis nervinėmis ląstelėmis? Jas ištinka „užprogramuota ląstelių mirtis“ – suaktyvinami genai, pamažu sunaikinantys nebereikalingus neuronus, tuomet jų sudedamosios dalys perdirbamos į žaliavas ir panaudojamos kitur. Perteklinė neuronų gamyba ir po jos einantis konkurencinis retinimas (pramintas „neuroniniu darvinizmu“) leidžia susidaryti geriau optimizuotiems neuronų tinklams, kitaip tariant – kokybė šiuo atveju nepriklauso nuo kiekybės.

Tas pats vyksta ir su paauglių smegenų kaktine žieve. Paauglystės pradžioje tą smegenų dalį sudaro daugiau pilkosios medžiagos (ir tai netiesiogiai reiškia daugiau neuronų ir dendritų atšakų) ir daugiau sinapsių nei suaugusiųjų smegenis, per vėlesnį dešimtmetį pilkoji medžiaga praretėja – neoptimalios dendritų atšakos ir jungtys „išgenimos“. Pirmiausia subręsta seniausiai evoliucijos eigoje išsivysčiusios kaktinės žievės dalys, o štai pati naujausia, už pažinimą atsakinga viršutinė šoninė kaktinės skilties prieškakčio žievė (PKŽ) tik vėlyvoje paauglystėje pradeda atsikratyti perteklinės pilkosios medžiagos. Šio raidos etapo reikšmę atskleidė svarbus eksperimentas, kurio metu dalyvių smegenys nuo vaikystės iki suaugystės buvo reguliariai fiksuojamos neurovaizdinimo priemonėmis, taip pat tiriamieji atlikdavo intelekto testą. Kuo ilgiau ankstyvoje paauglystėje buvo kaupiama pilkoji masė PKŽ ir kuo vėliau prasidėdavo „genėjimas“, tuo aukštesnis būdavo suaugusiųjų tiriamųjų intelekto koeficientas.

Taigi, galvos smegenų kaktinė žievė paauglystės metu bręsta siekiant smegenų efektyvumo, o ne masės. Tai rodo dažnai klaidingai interpretuojami tyrimai, kurių metu naudojamas neurovaizdinimas ir paaugliai lyginami su suaugusiaisiais. Paprastai manoma, kad atlikdami tam tikras užduotis suaugusieji geriau už paauglius kontroliuoja elgesį ir tuo metu aktyviau veikia jų kaktinė žievė. O kas bus, jei tyrimui pasitelksime užduotį, kurios metu paauglių vykdomoji kontrolė veikia ne prasčiau negu suaugusiųjų? Tais atvejais paauglių kaktinė žievė veikia intensyviau – optimizuotoje suaugusiųjų galvos smegenų kaktinėje žievėje tokiai pat kontrolei reikia mažiau pastangų.

Yra ir daugiau pavyzdžių, rodančių, kaip neoptimaliai veikia paauglių kaktinė žievė. Tarkime, paaugliai prasčiau nei suaugusieji pastebi ironiją, o kai bando tą padaryti, paaugliška viršutinioji vidurinioji PKŽ turi stengtis labiau. O štai suaugusiųjų smegenyse labiau darbuojasi veidų atpažinimo sritis verpstiniame vingyje. Kitaip tariant, ironiją siekiančiam atpažinti suaugusiajam kaktinė žievė nelabai reikalinga – pakanka vieno žvilgsnio į veidą.

<…> Taigi, paauglystės pradžioje kaktinės žievės efektyvumą menkina perteklinės nekokybiškos sinapsės, vėžliška komunikacija tarp skirtingų smegenų dalių dėl mielino stygiaus ir prastai koordinuojamų smegenų sričių, dar ir prisiimančių svetimas funkcijas, keliama netvarka. Ir nors apatinė dryžuotojo kūno skiltis stengiasi pagelbėti, ji, kaip atsarginis žaidėjas, negali visavertiškai pakeisti kaktinės žievės – komandos žvaigždės. Galiausiai, kaktinei žievei trukdo ir lytinių hormonų potvyniai bei atoslūgiai. Nieko keisto, kad ji elgiasi kaip nebrendila paauglys.

<…>

 

Paauglių rizikavimas

Siera Nevados kalnų grandinės papėdėje rasime Kalifornijos urvus. Po pirmojo dešimt metrų žemyn besileidžiančio vingiuoto ir siauro tunelio atsiveria šešiasdešimties metrų aukščio status skardis (dabar nuo jo galima nusileisti virvėmis). Parko administracija skardžio apačioje randa šimtmečių senumo skeletų – tyrinėtojų, tamsoje žengusių vienu žingsniu per daug. Ir tie skeletai visada yra paauglių.

Eksperimentai rodo, kad priimant rizikingus sprendimus paauglių galvos smegenų kaktinė žievė darbuojasi mažiau nei suaugusiųjų, o tai lemia prastesnį gebėjimą vertinti riziką. Šis suprastėjęs gebėjimas pasireiškia konkrečiu pavidalu – tai pademonstravo Sarah-Jayne Blakemore iš Londono universiteto koledžo. Tiriamiesiems reikėjo nurodyti, kokia, jų manymu, vieno ar kito įvykio (laimėjimo loterijoje, mirties lėktuvo katastrofoje) tikimybė, o tada jie sužinodavo teisingą atsakymą. Šiuo atveju tas atsakymas gali reikšti geras naujienas (didesnė, nei manyta, tikimybė, kad nutiks kas nors gero, arba mažesnė tikimybė, kad įvyks kas nors blogo). Kita vertus, naujienos gali būti ir blogos. Tada eksperimento dalyvių paprašoma vėl atsakyti į tą patį klausimą. Sužinoję geras naujienas, paaugliai savo prognozes pakoreguoja kaip ir suaugusieji, tačiau informacija, kad reali įvykio tikimybė ne jų pusėje, jaunuoliams įtakos beveik nedaro. (Tyrėjas: „Kokia tikimybė, kad vairuodami išgėrę padarysite avariją?“ Paauglys: „Viena iš milijardo milijardų.“ – „Tiesą sakant, tikimybė yra apie penkiasdešimt procentų. Ką pasakytumėte dabar?“ – „Ei, mes juk kalbame apie mane. Tikimybė viena iš milijardo milijardų.“)

Ką tik sužinojote, kodėl paaugliams priklausomybė nuo lošimų išsivysto nuo dviejų iki keturių kartų dažniau nei suaugusiesiems.

Taigi, paaugliai daugiau rizikuoja ir nemoka rizikos vertinti. Tačiau viskas nesibaigia didesniu polinkiu į riziką. Negalima teigti, kad paaugliai ir suaugusieji vienodai trokšta nuveikti ką nors rizikingo ir suaugusieji paprasčiausiai pasirenka to nedaryti, nes jų kaktinė žievė labiau subrendusi. Amžius nulemia ir tai, kokių jausmų siekiama rizikuojant: paaugliams norisi pašokinėti su guma, suaugusiesiems – nesilaikyti dietos. Paauglystė reiškia ne tik daugiau rizikos, bet ir norą patirti ką nors naujo.

Šis noras persmelkia visą paauglystę. Juk būtent šiame etape paprastai susiformuoja stabilus muzikinis ir mados skoniai, o vėliau atvirumas naujovėms menksta. Ir tai pasakytina ne vien apie žmones – labiausiai nepažįstamo maisto linkę ragauti būtent paaugliai graužikai. Paauglių tendencija ieškoti naujovių stipriai būdinga ir kitiems primatams. Daugumos socialinę sistemą naudojančių žinduolių vienos lyties paaugliai palieka gimtąją grupę ir emigruoja į kitą bendruomenę – įprastas metodas siekiant išvengti kraujomaišos. Dykaraginių žinduolių impalų giminingos patelės gyvena vienoje bandoje ir visos poruojasi su vienu patinu, o štai likę vyriškos lyties atstovai nepatenkinti trinasi „viengungių bandose“ ir planuoja nuversti „haremo“ šeimininką. Kai jaunam patinui prasideda lytinis brendimas, vadovaujantis patinas jį išveja lauk (ir nereikia ia diskusijos apie Edipo kompleksą, lyderis paprastai nebūna išvejamojo patino tėvas, šis bandai būna vadovavęs daug anksčiau).

<…>

 

Paauglių smurtas

Be abejo, paauglystė pasireiškia ne tik naminių pyragų pardavinėjimu siekiant surinkti pinigų kovai su visuotiniu atšilimu. Vėlyvoje paauglystėje ir pirmaisiais suaugystės metais būname labiausiai linkę smurtauti, nesvarbu, ar tai būna iš anksto apgalvotas ir impulsyvus veiksmas, leidžiamės į karalienės Viktorijos laikų muštynes ar griebiamės ginklo, veikiame vieni, o gal pasikviečiame draugų (uniformuotų, o gal ir ne), smurtaujame prieš nepažįstamąjį, o gal antrąją pusę. Ir praėjus tam laikotarpiui agresijos apraiškų staiga smarkiai sumažėja. Ne be reikalo sakoma, kad geriausias ginklas kovoje su nusikalstamumu – trisdešimtasis gimtadienis.

Paauglį plėšikauti pastūmėjantis biologinis mechanizmas iš dalies sutampa su veiksniais, lemiančiais, kad jo bendraamžis įsitrauks į ekologų klubo veiklą ir kišenpinigius paaukos rytinėms kalnų goriloms išgelbėti. Tos pačios itin intensyvios emocijos, troškimas sulaukti bendraamžių pritarimo, naujovių siekis ir taip, nedera pamiršti tebesiformuojančios kaktinės žievės. Tačiau ties ja panašumai baigiasi.

Taigi, kas nulemia smurto padažnėjimą paauglystės laikotarpiu? Neurovaizdinimas neatskleidžia akivaizdžių skirtumų, lyginant su suaugusiųjų smurto apraiškomis. Tiek paauglių, tiek suaugusių psichopatų PKŽ ir dopamino sistema ne tokios jautrios neigiamam grįžtamajam ryšiui, jie mažiau jautrūs skausmui ir migdolinis kūnas ne taip glaudžiai bendrauja su kaktine žieve vykdant morale grįstų sprendimų arba atjautos reikalaujančias užduotis.

Be to, paaugliško smurto antplūdžio nesukelia testosterono banga. Kaip jau aptarėme ketvirtame skyriuje, testosteronas nesukelia vyriškos lyties suaugusiųjų agresijos, tas pats galioja ir paaugliams. Dar reikėtų pasakyti, kad testosterono organizme daugiausia ankstyvoje paauglystėje, o smurto apraiškos piką pasiekia vėliau.

Kitame skyriuje aptarsime kai kurias paaugliško smurto priežastis. Kol kas svarbiausia atsiminti, kad vidutinis paauglys save kontroliuoja ir racionalius sprendimus priima prasčiau už vidutinį suaugusįjį. Šis faktas gali paskatinti manyti, jog įstatymus pažeidę paaugliai nusipelno švelnesnės bausmės nei suaugusieji. Kita vertus, galima teigti, kad, nepaisant menkesnio gebėjimo vadovautis sveiku protu, bausmės vis vien turėtų būti lygios, nepriklausomai nuo amžiaus. Pirmąja perspektyva vadovautasi dviejose svarbiose JAV Aukščiausiojo teismo nutartyse.

2005 metų byloje „Roperis prieš Simmonsą“ Aukščiausiasis teismas minimalia balsų persvara – penki prieš keturis – nusprendė, kad mirties bausmė už nusikaltimus, padarytus nesulaukus aštuoniolikos metų, prieštarauja Konstitucijai:

pažeidžiama aštuntoji Konstitucijos pataisa, draudžianti žiaurias ir neįprastas bausmes. 2012 metų byloje „Milleris prieš Alabamos valstiją“ Aukščiausiasis teismas vėl minimalia balsų persvara tuo pačiu pagrindu uždraudė nepilnamečiams taikyti bausmes iki gyvos galvos be teisės būti paleistiems lygtinai.

Teismas tokius sprendimus grindė tartum tiesiai iš šio skyriaus pasiskolinta logika. Raštu dėstydamas daugumos teisėjų nuomonę 2005 metų byloje, teisėjas Anthony Kennedy pareiškė:

„Visų pirma [kaip visiems žinoma], jaunimas dažniau nei suaugusieji pasižymi brandos stoka ir ne iki galo susiformavusiu atsakomybės jausmu, ir jaunimo atveju tokie bruožai labiau pagrįsti ir tikėtini. Jie dažnai lemia skubius ir neapgalvotus veiksmus bei sprendimus.“

Visiškai pritariu šioms teismo nutartims, tačiau, neslėpsiu, jie, mano supratimu, tik grybšteli problemos paviršių. Ilgame ir nuobodokame šešioliktame skyriuje paaiškinsiu, kodėl manau, kad šioje knygoje išdėstomi moksliniai argumentai turėtų iš pagrindų pakeisti kiekvieną kriminalinės justicijos sistemos kertelę.

 

Ir galiausiai: kodėl kaktinė žievė nesugeba elgtis, kaip jai priklauso pagal amžių?

Kaip ir žadėjau pradžioje, pagrindinė šio skyriaus tezė ta, kad galvos smegenų pusrutulių kaktinės skilties žievė subręsta vėliau nei likusios smegenys. Kodėl apskritai esama šio vėlavimo? Ar dėl to, kad kaktinė žievė yra sudėtingiausia galvos smegenų struktūra?

Vargu. Smegenų kaktinės skilties žievėje veikia ta pati neuromediatorių sistema, tą žievę sudaro tokie patys neuronai kaip ir visas smegenis. Nervinių ląstelių tankis ir tarpusavio ryšių sudėtingumas panašus kaip ir likusių įmantriosios galvos smegenų žievės dalių. Kaktinei žievei susiformuoti nereikia smarkiai daugiau laiko ar išteklių nei kitų smegenų skilčių žievei.

Vadinasi, mažai tikėtina, kad jei smegenys „galėtų“ kaktinę žievę užauginti sparčiau, taip ir padarytų. Manau, vėluojanti šios smegenų dalies branda turi evoliucinį pagrindą.

Jei kaktinė žievė subręstų taip pat sparčiai kaip ir likusios smegenys, nebeliktų paaugliško chaoso, taip pat ir deginančio, nekantrumu trykštančio troškimo tyrinėti ir kūrybiškumo, nebeturėtume nė vieno to spuoguoto jauno genijaus, išmesto iš mokyklos ir vėliau savo garaže išradusio ugnį, urvų tapybą ir ratą.

Galbūt. Vis dėlto, svarstant šį įsivaizduojamą scenarijų, reikia atsižvelgti, kad evoliucijos procesas elgesį suformuoja ne visos rūšies bendrajam gėriui, o siekiant išsaugoti ir ateities kartoms perduoti individų genų kopijas (prie to grįšime dešimtame skyriuje). Taip, paauglių išradingumas ne kartą išėjo į naudą žvelgiant iš reprodukcinės perspektyvos, tačiau tų pačių paauglių neapgalvotas elgesys daug dažniau baigėsi sulaužytais kaklais. Nemanau, kad pavėlinta kaktinės žievės branda atsirado tam, kad paaugliai galėtų elgtis nutrūktgalviškai.

Manau, ši smegenų žievės dalis bręsta lėčiau todėl, kad jai formuojantis liktų kuo mažiau klaidų. Be abejo, visose smegenų dalyse turėtų likti kuo mažiau klaidų, tačiau kaktinės skilties žievė šiuo atveju ypatinga. Praeitame skyriuje aptarėme smegenų plastiškumą: kaip formuojasi naujos sinapsės, užgimsta nauji neuronai, neuronų tinklai persiorientuoja, konkrečios smegenų dalys išsiplečia arba susitraukia, – taip mes mokomės, keičiamės, prisitaikome. Visi šie procesai aktualiausi būtent kaktinei žievei.

Kalbant apie paauglius dažnai sakoma, kad emocinio ir socialinio intelektų rodikliai geriau už klasikinį intelekto koeficientą ar standartizuotų žinių testų rezultatus leidžia prognozuoti, kiek sėkmės ir laimės žmogus patirs suaugęs. Svarbiausia socialinė atmintis, gebėjimas prisiimti kitų emocinę perspektyvą, valdyti emocijas, atjausti, kokybiškai bendradarbiauti su kitais ir save kontroliuoti. Šiuo atžvilgiu galima įžvelgti panašumų su kitais primatais, kurių galvos smegenų kaktinės skilties žievė didelė ir lėtai bręsta. Pavyzdžiui, kas rodo, kad dominavimu grįstoje pavianų bandos hierarchijoje konkretus patinas sulaukė sėkmės? Kad įgautum aukštą statusą, prireiks raumenų, aštrių ilčių ir savalaikės agresijos. Kad tą statusą išlaikytum, teks pasitelkti socialinius įgūdžius: žinoti, su kuo verta bendradarbiauti, kaip išgąsdinti varžovą, kaip suvaldyti impulsus ir nekreipti dėmesio į daugumą provokacijų, nepersistengti išliejant susikaupusią agresiją ant kitų bandos narių. Be to, kaip jau minėjau antrame skyriuje, didesnę kaktinę žievę turintys rezusų patinai linkę socialiai dominuoti savo grupėje.

Suaugusiųjų gyvenime netrūksta svarbių kryžkelių, kai tikrai sunku pasirinkti naudingesnį iš dviejų variantų. Už teisingų sprendimų priėmimą tokiais atvejais atsakinga būtent kaktinės skilties žievė, o kad galėtume kaskart teisingai pasirinkti įvairiomis aplinkybėmis, būtina sukaupti atitinkamos patirties.

Tad galbūt čia ir slypi atsakymas. Aštuntas skyrius atskleis, kad genai smegenims daro išties didelę įtaką. Tačiau nuo gimimo iki ankstyvos jaunystės labiausiai mūsų elgesį lemianti smegenų dalis vis dėlto labiau priklauso ne nuo prigimtinių genų, o nuo visko, su kuo teko susidurti gyvenime. Kadangi galvos smegenų pusrutulių kaktinės skilties žievė subręsta vėliausiai, savaime suprantama, būtent šią smegenų dalį genai veikia mažiausiai, o patirtys šiuo atveju lemia daugiausia. Tai būtina, kad susiformuotų mūsų rūšiai būdingos nepaprastai sudėtingos socialinės sistemos. Ironiška, tačiau greičiausiai žmogaus galvos smegenų raidos genetinė programa laikui bėgant keitėsi taip, kad kaktinės pusrutulių skilties žievė kuo mažiau priklausytų nuo genų.