Apie senatvę ir amžiams išliekančią draugystę

Tai buvo ta knyga, iš kurios nieko per daug nesitikėjau. Sentimentali istorija apie senyvas moteris, prisimenančias jaunas dienas ir į dienos šviesą ištempiamas paslaptis. Tai iš esmės, taip ir buvo. Prieš keletą metų skaičiau kiek panašią knygą – „Elizabeta dingo“, kuri ir apdovanota, ir daugumos išliaupsinta. Bet jau taip nepatiko, kad net dabar atsimenu, kokia susiraukus skaičiau ją. Šis romanas tokių emocijų nepaliko, bet kažko daug gero irgi negavau.

Florensė ir Elsė – geriausios draugės nuo pat vaikystės. Dabar, jau sulaukusios garbingo amžiaus, moterys kartu gyvena „Vyšnių sodo“ senelių namuose. Tiesa, Elsė laikosi šiek tiek geriau – Florensei darosi vis sunkiau atsiminti net paprasčiausius dalykus. Dėl to juodvi žaidžia trijų tiesų žaidimą. Elsė paprašo išvardinti tris faktus apie asmenį, vietą, prisiminimą, kad jos draugė taip mankštintų atmintį.

Vieną dieną į „Vyšnių sodą“ atsikrausto naujas gyventojas. Žavus senolis iškart nepatinka Florai. Ji įsitikinusi, jog grįžo senas priešas iš jaunų dienų. Tada šis vyras abiems draugėms sukėlė daug skausmo, įvarė nemažai baimės. Florensė tikra, jog tai jis, ir yra pasirengusi sudėti visus taškus ant i.

Labai sunkiai įsivažiavau į knygą. Nors buvo gražių minčių, posakių, gyvenimo tiesų, jos nepalietė manęs taip, kaip galbūt autorė tikėjosi. Patiko pasakojimo forma: viena linija pasakoja apie įvykius su naujoku ir praeitį, kitoje – Florensė guli parkritusi ir niekas neateina jai pagalbon. Visai originalu, ir palies visus, net nejautriausius – gaila juk seno žmogaus. Perskaičiusi knygą ir užvertusi paskutinį lapą be didelių emocijų, visad kažkaip tuščiai jaučiuosi. Toks man buvo šis romanas. Lyg mintį neblogą turėjo, vis laukiau to proveržio, bet jis kaip neatėjo, taip neatėjo.