Knygos „Devyniasdešimtųjų vaikai tampa tėvais“ autorė: „Tėvystė – tai intensyvus, bet labai prasmingas nuotykis.“

Kaip jaučiasi ir ką išgyvena karta, gimusi gana atšiauriame devintajame bei dešimtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje ir šiandien auginanti jau naują kartą? Pasak sociologės, trijų vaikų mamos, tinklaraščio apie tėvus ir vaikus „Pterodaktilis“ ir knygos „Devyniasdešimtųjų vaikai tampa tėvais“ autorės Veronikos Urbonaitės-Barkauskienės, tėvystė – tai intensyvus, bet labai prasmingas nuotykis, kad ir kokiu laiku gimėme ir augome. Gal tik mums, minėtos kartos atstovams, leidžiantis kiek aiškiau suprasti, ką norėtume ir ko tikrai nenorėtume perduoti savo vaikams.

Palyginkime: jūs – vaikas „tada“ ir jūsų vaikai – šiandien. Ar daug skirtumų matote?

Mūsų vaikai laisvesni, drąsesni, jaukiau ir garsiau reiškia emocijas – tiek džiugias, tiek tas, kurios mums, mokytiems, kad „pykti negražu, nereikia“ (o gal net nevalia!), suteikia daug sutrikimo. Kita vertus, mes turėjome daugiau fizinės laisvės – kur kas anksčiau būdavome paleidžiami pasaulio pažinti patys, spontaniškai ir aktyviai, be budrios nuolatos žvelgiančios iš už kampo tėvų ar kitų suaugusiųjų akies. Mes su emociniu ir fiziniu pasauliu turėjome susipažinti savarankiškai, kartais – gana laukiniais būdais. Mūsų vaikai auga jau kiek labiau prijaukintame, saugesniame pasaulyje.

Bet yra ir daug panašumų. Mes valandų valandas žiūrėdavome į TV langą, jie – taip pat, skiriasi tik ekranų formos ir pavadinimai. Noras žinoti, atrasti, kurti, pažinti – tas pats, akys dega vienodai. Ir mums tada, ir jiems dabar viskas aišku: tėvai atvyko iš dinozaurų amžiaus, nelabai daug supranta, tačiau nepaisant to kažkodėl sau leidžia nustatyti taisykles.

 

Kartų, laikotarpių, o kartu ir požiūrio į tam tikrus dalykus, kaip, pavyzdžiui, vaikų auginimas, kaita – natūralus procesas. Tad kuo išskirtinis mūsų, devintojo dešimtmečio kartos, gyvenimas ir virsmas iš vaikų – tėvais?

Yra ir amžinų dalykų, kuriuos patiriame taip, kaip patyrė visi, gyvenę prieš mus. Pavyzdžiui, tai, kad vaikai priverčia apriboti savąjį ego. Tikrai ne tik mus vienus tai ištinka, tik mūsų karta galbūt turėjo galimybę užsiauginti vešlesnį ego – tada ir apgenėjimai stipresni, gal ir opumas kiek didesnis. O tai, kas būdinga devyniasdešimtųjų vaikams, suskirstyčiau į tokias tendencijas:

1. Augindami vaikus turime daugiau laisvės spręsti savarankiškai, turime kur kas daugiau erdvės kūrybingumui (tačiau kartu ir visa atsakomybė už kūrybiškus bei savarankiškus sprendimus gula ant mūsų pečių).

2. Vis dėlto sulaukiame mažiau pagalbos iš šalies, nes nebėra artimų ryšių ir tankaus šeimos tinklo, kuriame anksčiau vaikai augdavo bendruomeniškiau, globojami gana kolektyviai.

3. Į vaikų auginimą kur kas labiau nei ankstesniais laikais įsitraukia vyrai, vaikai nebėra tik moterų reikalas, o visi su jų rūpyba bei auklėjimu susiję sunkumai – „tokia tad motulės dalia“.

4. Vaikus auginame nemenkoje vienatvėje, su kuria kovojame naujų ryšių, tinklų ir kompanijos ieškodami internete.

5. Kur kas laisvesnėje visuomenėje tolstame nuo „disciplinuoti ir bausti“ dvasios, todėl mūsų vaikai auga drąsesni, labiau pasitiki savimi, atvirai reiškia emocijas bei mintis, o tai reiškia – nepatogūs.

Beje, ar yra dalykų iš vaikystės, kuriems jaučiate nostalgiją? Kas tada buvo geriau, nei yra dabar?

Buvimas lauke, laisvė ir savarankiškumas. Jaučiu tam didžiulę nostalgiją. Šiais laikais vaikai nebeišleidžiami į atvirus kiemus pažinti pasaulio (o jei išleidžiami, tai nuo kur kas vyresnio amžiaus). Pasaulis pažįstamas per būrelius ir kitas suplanuotas, struktūruotas veiklas, manau, dėl to tiek tėvų, tiek vaikų gyvenimuose labai sumažėjo spontaniškumo. Nenoriu absoliutinti, bet, man rodos, kad tai gana ryški tendencija.

 

Kaip manote, kokių stiprybių ir kokių silpnybių mūsų karta atsinešė iš savo vaikystės?

Esame matę ir šilto, ir šalto, nes mus užgrūdino lietuviški devyniasdešimtieji. O tai buvo ne tik salotinių tympų, riedučių, kepsų nostalgijos muziejus, bet ir išgyvenimo mokykla, išties pakankamai atšiaurus laikas. Išėję iš jo turime tam tikro kietumo, mokame siekti tikslų ir į tėvystę žvelgiame rimtai nusiteikę: imti, daryti, nugalėti. Tačiau pasitaiko taip, kad tėvystei prireikia visai kitokių įgūdžių: lankstumo, tam tikro minkštumo, gebėjimo prisitaikyti prie situacijos, nesilaikyti įsikibus savo tiesų, mokėti klysti, mokėti pralaimėti, mokėti keistis, reaguoti į kitą – tokį, koks jis yra, o ne tokį, kokį mes jį įsivaizdavome būsiant.

 

Socialiniai santykiai, tėvystė – temos, kuriomis domitės ir rašote jau ilgą laiką, na, o mintį parašyti knygą apie tą ypatingąją kartą, kuriai priklausote ir pati, nešiojotės seniai?

Mintis apie knygą gimė su šeima atvykus pagyventi į Švediją (taigi, prieš dvejus metus). Atsirado tam tikras kultūrinis ir laiko vakuumas, kuriame labai gerai struktūrizavosi pastebėjimai, kaupti nuo pat tada, kai motinystė buvo dar tik idėja. Kontrastai su patiriama švediška kultūra taip pat skatino analizuoti mūsų kartos, mūsų kultūros, mūsų tėvystės specifiką. Galvoje dėliojausi, planavau ir, kai tik vaikai sulaukė savo eilės pradėti lankyti švedišką darželį, ėmiausi rašyti.

Kai dar neturėjau vaikų, vaizduotėje tėvystę įsivaizdavau taip: mažas mielas burbuliukas pribėga ir stipriai stipriai mane apsikabina. Ir užplūsta begalinė meilė… Kai pirmą kartą tapau mama, labiausiai norėjosi šaukti: „Bet kodėl jūs visi man sakėt, kad gimdyti bus sunku, tik nesakėt, kad auginti vaikus – tūkstantį kartų sunkiau?!“ Jei tėvystę reikėtų sudėti į kelis sakinius ar trumpą apibrėžimą – koks jis būtų jūsų žodžiais?

Man rodos, auginti vaikus nėra vien tik sunku. Tėvystė yra nuotykis, jis intensyvus, tas tiesa, bet ir labai prasmingas. Tą intensyvumą puikiai iliustruoja kažkur matyta diagrama, kurioje buvo vaizduojamas žmonių patiriamų emocijų stiprumas iki susilaukiant vaikų ir po to: pirmoji dalis buvo gana nuosaikus bangavimas, o antroji – ypač intensyviai besimainantys šuoliai – nuo visiškos bedugnės iki absoliučių aukštumų. Todėl tą „sunku“ yra tikrai atperkančių patyrimų. Ir su kaupu atperkančių…

 

Jums pačiai tapimas mama buvo skausmingas tiek fiziškai, tiek emociškai. Ar pamenate, kaip jautėtės tas pirmąsias dienas, pirmuosius mėnesius, pirmuosius metus, gimus dvynukėms?

Fizinio skausmo nesutapatinu su motinystės pradžia, savo patirtą gimdymo traumą matau labiau kaip nelaimingą atsitikimą, nelaimingą aplinkybių sutapimą. Lygiai taip pat mane galėjo nutrenkti automobilis ar nutikti dar milijonas įvairiausių dalykų. Tai, kad trauma ir fizinis skausmas sutapo su gimdymu, gal kaip tik padėjo visa tai įprasminti, kiek ramiau išgyventi, nes dėmesys buvo nukreiptas į vaikus. Suvokimas, kokia vis dėlto sudėtinga buvo sveikatos situacija, atėjo tik galutinai išgijus, perėjus visą ilgiau nei metus užtrukusį sveikimo kelią ir atsigręžus atgal.

O tuo metu – pirmosiomis dienomis, mėnesiais, metais – buvome susitelkę į tai, kaip išgyventi: tą dieną, tą mėnesį, tuos metus, kurie skendėjo pakankamai dideliame chaose. Manau, tai gana universalu auginant pirmą vaiką: juk turi tik kažin kokius neapčiuopiamus lūkesčius ir vizijas, o susiduri su labai daug praktinių klausimų ir buities. Kol supranti, kaip viskas veikia, kol randi savo būdus, gyveni chaose. Todėl pirmas dukrų gimtadienis man buvo neapsakomai didelė šventė, jį minėjome tris kartus, su visais persistengiančių tėvų atributais, kartu su vyru pradėjome kepti keksiukus likus savaitei iki šventės, rankomis gaminau papuošimus (iš kur turėjau tiek laiko?!) ir taip toliau… Nes tai buvo pareiškimas pasauliui: žiūrėkit, mes išgyvenom!

Sakoma, kad vaikai mus apnuogina iki paskutinio siūlelio, parodo pačias geriausias ir kartu pačias blogiausias mūsų savybes, išvaduoja iš nepriklausomybės, laisvės, užkrauna amžiną atsakomybės, kaltės, abejonių naštą ir begalę kitų jausmų. Kaip tai pakeitė jus pačią?

Tikrai sumažino teisuoliškumą, kategoriškumą, tikrai aptirpdė radikalumą. Noriu tikėti, kad pridėjo empatijos, išmokė geriau įvertinti ir organizuoti savo laiką. Taip pat – atsijoti pelus nuo grūdų ir brėžti ribas: dabar turiu kur kas mažiau kantrybės nelabai prasmingoms, naudingoms ar įdomioms veikloms.

Ir vis dėlto nesakyčiau, kad vaikų turėjimas užkrauna, atima, riboja, kankina: visada yra antras viso to dugnas arba kita perspektyva – vaikų turėjimas ir treniruoja, ugdo, struktūruoja. Šia prasme auginti vaikus panašu į profesionalųjį sportą, nuolatinį treniravimąsi: su nedidelėmis išlygomis ir retomis atostogomis turi aiškią dienotvarkę, užduotis ir ribas. Bet augini ne raumenis ir ne triušius – augini žmones, kurie suteikia labai daug progų nustebti ir atrasti.

Mums, moterims, nėra lengva susitaikyti ne tik su emocinėmis audromis ir pokyčiais, bet ir su fiziškai pasikeitusiu savo kūnu. Kaip jūs tai priėmėte? Ar dažnai liūdnomis akimis stovėdavote priešais veidrodį?

Iš tikrųjų neturėjome ir iki šiol neturime veidrodžio, kuris rodytų vaizdą visu ūgiu, ir dėl to buvo ramiau. Kaip ir svarstyklių – jų mūsų namuose nebuvo ir nėra. Be to, kadangi turėjau sveikatos problemų, tai išvaizdos taip stipriai nesureikšminau: juk visų pirma svarbu, kaip kūnas veikia, ir tik tada – kaip atrodo, ar ne?

Bet etapų, kai pagalvodavau, kad jis keistis („grįžti į save“) galėtų jau ir greičiau, tikrai buvo. Kol atėjo mintis: bet kaip iš tiesų įmanoma grįžti į praeitį, atsukti laiką, apsimesti, kad tai, kas įvyko, – neįvyko? Kodėl keliame lūkesčius, kad kūnas, padėjęs į pasaulį ateiti žmonėms, turėtų atrodyti kaip amžinas paauglės kūnas? Kam to reikia? Kam ta įtampa? Kam tie kreivi veidrodžiai, kai viešojoje erdvėje karaliauja kūno standartas, atitinkantis tik dviejų procentų pasaulio moterų populiacijos natūralią išvaizdą? Kodėl vietoje savigraužos negalime švęsti kūnų, kuriuos turime? Ir švęsti taip, kaip norisi mums, o ne taip, kaip primetama didžiulės išvaizdos industrijos?

 

Ar jums tenka vaikų auklėjimo klausimais ginčytis su savo tėvais?

Deja, nebetenka. Tėtis spėjo tik susipažinti su mano dukromis ir labai netikėtai mirė, kai joms buvo trys mėnesiai. Mama susirgo, kai mano trečiagimiui buvo aštuoni mėnesiai, ir mirė tais pačiais metais. Bet taip – kol dar galėjome, žinoma, ginčydavomės, nes aš į vaikų augybą žiūriu paprasčiau ir atlaidžiau.

 

Ar kartais pajuntate, kad tėvų elgesio modelis atsikartoja ir jūsų pačios dabartiniame gyvenime?

Viskas iš ten, iš vaikystės. Tik vienus dalykus norisi daryti kuo panašiau į tai, kaip darydavo tėvai, o kitus – visiškai priešingai. Aišku, labiausiai pasiteisina trečiojo kelio modeliai – tie autentiški, kylantys iš situacijų refleksijos, o ne iš vaikystėje nusižiūrėtų automatizmų.

 

Kai atkeliavo trečias vaikas ir tapote daugiavaike šeima, viskas tapo tik lengviau? Juk jau tiek daug žinojote, tiek daug patyrėte ir išgyvenote! Ar priešingai?

Fiziškai tapo sunkiau, nes padaugėjo buities. Bet psichologiškai tai buvo daug aiškesnė ir ramesnė patirtis. Nebebuvo pirminio chaoso, kai tik atradinėji naujus pasaulius ir atrodo, kad kiekviena tavo klaida reiškia, jog tavo vaikas vystysis blogiau ir patirs kokių nors negrįžtamų pokyčių. Tikrai galėčiau pasakyti, kad su antrąja patirtimi chaosą pakeitė ramybė.

 

O kaip vaikai pakeitė jūsų su vyru santykius?

Kaip ir kiekvienas išbandymas, tėvystė padeda kitą žmogų pamatyti be visokiausių apsauginių apvalkalų: ekstremaliame strese, nuovargyje, neišsimiegojime. Kauniesi su gausybės ragu, iš kurio nenustoja byrėti buities darbai. Tai suvienija. Kartu, jei visko susikaupia per daug, tai būna ir konfliktų priežastis. Vienybei labai padeda atviras kalbėjimasis, lūkesčių išsakymas ir bandymas tuos lūkesčius tarpusavyje suderinti.

 

Knygoje rašote ir apie naujuosius tėčius. Kokie jie? Kaip, bėgant laikui, keitėsi vyrų vaidmuo tėvystėje?

Naujieji tėčiai – nemanantys, kad vaikai ir namų buitis yra tik moterų reikalas, o vienintelė vyro paskirtis šeimoje – atvilkti mamutą. Mamutai išnyko. Senasis pareigų pasidalijimo būdas vis dar čia, bet šiais laikais jis nebėra visuotinis, nes vis daugiau moterų turi kitokių planų ir lūkesčių. Taigi, keičiasi ir vyrai. Šiuo metu su šeima vis dar gyvename Švedijoje, todėl į vaikus vežimėliuose vežiojančius vyrus jau net nebeatkreipiu dėmesio – čia tai visiškai įprasta. Kaip savaime suprantama ir tai, kad vyras geba pasirūpinti fiziniais ir emociniais savo vaiko poreikiais.

 

Šiandieniniame pasaulyje, kad ir koks jis būtų, tiek moterys, tiek vyrai kiekviename žingsnyje susiduria su be galo aukštais lūkesčiais. Atrodo, būti tiesiog paprastu, aukštų tikslų neturinčiu žmogus, kuris tiesiog GYVENA, kažkaip nepadoru ir neįdomu. Kaip manote, iš kur tai kyla?

Gal iš to, kad turime tokį didelį informacijos srautą, atrodo, kad atidaryti visi įmanomi langai, tu tik žinok, ko nori, o visas pasaulis – tau po kojomis. Gali keliauti bet kur, gali dirbti bet ką, gali susipažinti su bet kuo, uždirbti, įsigyti, turėti, patirti… Kaip tokiame pasaulyje gali rinktis tiesiog mažą ir ramų gyvenimą savo gimtojoje šalyje? Juk tai atrodo kažkaip… neambicinga?

Vis dėlto tame begaliniame informacijos sraute ir spalvotuose paveiksliukuose kur kas mažiau kalbama apie tai, kad viskas turi savo kainą: nuolatinis keliavimas ir pasaulio pažinimas atitolina nuo gimtosios šeimos. Dėl svajonių darbo ir karjeros taip pat gali tekti šį tą paaukoti. Greitis ir lankstumas dažnai koja kojon eina su stresu ir nerimu. Ką jau kalbėti apie tai, kad vaikams augti didelių lūkesčių, didelio greičio ir didelio informacijos srauto aplinkoje yra sunku. Būti nuolatos ir visaip dirginamiems nuo pat kūdikystės gali būti nepakeliama kančia, o mažas, saugus, ramus gyvenimas – nepasiekiama svajonė.

 

Kaip jums atrodo, kokie žmonės užaugs mūsų vaikai?

Tikiuosi, nepraradę to dabar turimo akių žibėjimo ir entuziazmo.

 

Man atrodo, jūsų knyga – tai lyg mažytė terapija tėvams. Kokį jūs pati matote jos tikslą?

Tikiuosi, knyga bus skaitoma, kels klausimų, diskusijų, tam tikrų reakcijų („taip taip, ir man taip buvo“, bet ir „matai, kaip keista, šito tai aš nepatyriau…“). Juk nė vienas nesame tendencija, tikrai nebūtinai tai, ką rašau apie tėvystę, kam nors tiks visu šimtu procentų, net jei jūs – tikras devyniasdešimtųjų vaikas. O jei knyga dar ir ką nors nuramins, suveiks kaip ramunėlių arbatos puodelis ir šiltas apkabinimas – nuostabu.

Kalbino Algė Ramanauskienė.