Rašytoja Renata Šerelytė: Šis laikotarpis mus moko nesusireikšminti

Karantino laikotarpis sujaukė daugelio mūsų gyvenimą. Keičiame savo įprastinę rutiną, laisvalaikio įpročius, daugiausia laiko praleidžiame namuose. Kaip šį sunkų laikotarpį išgyvena mūsų mylimi rašytojai? Kuo jie užsiima, ką skaito ir rekomenduoja? Gal atsirado daugiau laiko ir minčių naujiems kūriniams? Mintimis dalijasi Renata Šerelytė, romano „Pro rūdijančią naktį“ autorė.

Ką veikia rašytojai užsidarę karantinui?

Rašytojui uždarumas – ne bėda, veikiau jau pliusas. Sėdi sau tylumoj ramumoj ir rašai, skaitai, medituoji…  Žinoma,  reikia dozuoti  facebooką ir TV,  nes ten ramybės nerasi, o žiūrėk, imsi ir netyčia patikėsi kokia išradinga sąmokslo teorija. Tada jau ne rašymas rūpės, o kaip išgelbėt pasaulį.

Pramogų nepasigendu visiškai, nes nemėgstu nei vakarėlių, nei susibūrimų, nei  diskusijų klubų, nei koncertų. Gaila tik uždarytų bibliotekų. Ir dar labai pasiilgstu sporto salės ir profesionalių trenerio patarimų. Bandžiau tupinėt kieme su kompostinės žemės maišu ant pečių, bet … Po koja tai koks kurmiarausis pasitaiko, tai kupstas – žiūrėk, kryptels koja, ir sudie raiščiams… 

Dar prisiminiau seną savo pomėgį – siuvinėjimą.  Išsitrauksiu iš spintos seną  tamsiai mėlyną suknelę ir pagyvinsiu ją ryškiomis spalvomis, tik dar nežinau, ką siuvinėsiu –  gėles, rytietiškus ornamentus ar  kokius abstrakčius kringelius.  Lauksiu įkvėpimo.

Ačiū Dievui, blogų įpročių neįsitaisiau, nebent tokiu laikytumėm naktinėjimą iki dviejų nakties. Ėmiau skaityti daugiau senų knygų, kurių nemažai turiu. Ir jos man neretai daug labiau patinka negu šiuolaikiniai bestseleriai.

Ką skaityti karantino metu?

Dabar madinga skaityti  A. Camus  „Marą“, E.A. Poe „Raudonosios mirties kaukę“ ir kitas knygas su apokaliptinėmis tendencijomis. Kadangi į literatūrines madas žiūriu  rimtai, rekomenduočiau Margaret Atwood, jos puikias knygas  „Tarnaitės pasakojimas“ ir „Oriksė ir Griežlys“.  Dar vertas skaitymo A. Huxley  „Puikus naujas pasaulis“. Neseniai mačiau, kaip du treninguoti vyriokai keikdamiesi su metalo ieškikliu ir kastuvu duodasi po senųjų žydų kapinių teritoriją – atrodė lyg ne iš šio pasaulio, keikėsi, gėrė iš skardinių  ir  kastuvu kapojo velėną. Ko jie ten ieškojo, taip ir liko mįslė. Į juos žiūrėdama, prisiminiau vieną žmonių sluoksnį, Huxley romane vadinamą epsilonais.

Man pačiai labai įdomi senutėlė mano vaikystės knyga – Polio de Kriuifo „Mikrobų medžiotojai“. Labai ją mėgau. Ko gero, bus visai smagu dar sykį ją paskaityti. Ypač tą vietą, kur toks ponas Petenhoferis pareiškia, kad jokių bacilų nėra, kad jos – išsigalvojimai, ir kad tai įrodytų, išgeria mėgintuvėlį su choleros bacilomis. Ir įdomiausia tai, kad ponui Petenhoferiui nieko nenutiko!.. Bet W. Szymborska savo „Neprivalomuose skaitiniuose“ Petenhoferio poelgiu nesižavi ir rašo, kad vis  dėlto kaip malonu nebūti Petenhoferiu. Taigi.

Beje, „Neprivalomi skaitiniai“ – puiki knyga, pilna šviesaus proto ir humoro. Kaip ir Z. Lenco „Tai buvo Suleikiuose“ ar  J.K.Jeromo „Trise valtimi“. Taip pat  puikios  G.K. Chestertono esė ir kandaus humoro ir akylių įžvalgų pilni C.S. Lewiso  „Kipšo laiškai“.

Nepamirškime puikių senų knygų. Jos jau išlaikė laiko išbandymą ir visa tai, kas jose rašoma, visada bus svarbu ir prasminga.

Mintys apie naujausią romaną „Pro rūdijančią naktį“

Mano naujame romane „Pro rūdijančią naktį“ susikerta du laikotarpiai – sovietmetis ir pokaris. Abu ganėtinai sudėtingi. Ir abu – nė iš jokių distopijų ar  futuristinių prognozių pasaulio. Galima palyginti su mūsų išgyvenamu laikotarpiu ir rasti skirtumų arba panašumų. Padaryti tam tikras išvadas. Pagalvoti, kad galbūt kažkas niekada nesikeičia.

Kad ir dėdžius iš romano, kuris įkūnija senąjį laiką, kurį mes tariamės išaugę, pamiršę ir žvelgiame į jį su civilizuoto žmogaus  šypsena. O jis žvelgia su šypsena į mus, nes galbūt jis niekur nedingo.

Sakoma, kad pačios geriausios mintys ir idėjos atsiranda iš nieko neveikimo. Kaip rašė H.Radauskas – „o eilėraštis gimsta kaip vėjas – iš nieko“… Ir niekas, ko gero, taip netrukdo gero kūrinio gimimui, kaip žūtbūtinis kokios nors aktualijos įprasminimas ir rašytojo susireikšminimas.

Šitas laikotarpis galbūt mus to ir moko. Nesusireikšminti. O tiesiog būti. Pabūti. Tyloje, ramybėje. Kad ir kaip tai kartais atrodytų nejauku ir norėtųsi bėgti, veikti, pasinerti į  raminantį triukšmą  ir pamiršti, kad  esi  labai laikinas, pažeidžiamas, trapus ir galbūt visiškai nereikšmingas.

Mano naujausias romanas skirtas partizano Antano Kraujelio atminimui ir jame nemažai linksmų istorijų, susijusių su Antano  nuotykiais ( kas liudija, kad nebūtina įsivaizduoti partizaninį romaną vien kaip martirologinę hagiografiją). Vienas iš jų – kaip Antanas, persirengęs rusų artileristo uniforma, atėjo į milicininkų valgyklą ir papietavo už vieno stalo su milicijos kapitonu, o išeidamas po lėkšte pakišo raštelį, kuriame padėkojo už pietus. Na, aš situaciją dar paaštrinau – sugalvojau, kad kapitonas Antaną užkalbina, o Antanas, nemokėdamas rusiškai, apsimeta kontuzytu.

Norėčiau padėkoti savo skaitytojams.  Kai nupuola ūpas ir apima  beprasmybės jausmas – o jis tikrai kartais apima, imi nekęsti ir savęs, ir  rašymo, ir jis atrodo toks betikslis – ima kas nors ir parašo: “ Jūs – mano mylimiausia rašytoja, labai laukiu naujos jūsų knygos“… Ir visa beprasmybė išnyksta. Koks stebuklas, kad kažkas skaito tavo knygas ir laukia jų. Galbūt net ilgisi. Ir šitas ilgesys yra stebuklas. Tegu jis mūsų niekada nepalieka. Nes  kai nieko nebesiilgi,  nebėra prasmės gyventi.