Tikra istorija apie kovą su beprotiška liga

Susannah, 24 metų ambicinga, komunikabili aštraus proto žurnalistė, dirbanti dideliame Niujorko laikraštyje vieną dieną staiga pamato ant rankos kelis mažus randelius, tartum kas būtų įkandęs. Įprastai nebūtų to ėmusi į galvą, gal koks uodas ar ką. Tačiau staiga ėmė imti paranoja, kad jos bute įsiveisė blakės. Ši paranoja greitai peraugo į didžiules nuotaikų kaitas, nepasitikėjimą aplinkiniais, garsines ir vaizdines haliucinacijas, kol mergina ir jos artimieji suprato – kažkas tikrai negerai su sveikata.

Ir štai taip – nuo „blakės įkandimo“ prasidėjo Susannos kelionė po gydytojus ir ligonines. Kuo toliau, tuo labiau daktarai painiojasi. Kas jai darosi? Gal ji per daug geria? Pervargo? Gal jai psichozė? Šizofrenija? Knygoje Susannah detaliai, techniškai kaip tikra profė žurnalistė pasakoja apie tą košmarišką mėnesį, kai kasdien darėsi vis blogiau ir baisiau, kai niekas negalėjo pasakyti, kas jai yra, o ji pati su kiekviena akimirka literally ėjo iš proto. Skaitant knygą apima nemenkas siaubelis dėl to, kiek mūsų daktarai nieko neišmano. Kaip dažnai mes diagnozuojame psichines ligas žmonėms, kuriems yra, pvz., autoimuninės ligos. Šūstriausi Niujorko daktarai turi tokius krūvius, kad pražiūri, nespėja, pražudo pacientus. O ką jau kalbėti apie Lietuvą?…

Mane visada nepaprastai žavėjo ir žavi tiek psichologija, tiek psichiatrija ir visi kiti dalykai su šaknimi „psich“ ? ir ši knyga paliko labai gerą įspūdį. Skaičiau ją tikrai ne kaip grožinį kūrinį, bet kaip puikiai sukaltą ilgą žurnalistinę studiją – kas šiaip yra tiesa, nes Susannah po ligos atliko šimtus interviu, peržiūrėjo daugybę įvairiausios medžiagos ir viską kruopščiai pateikė knygoje su medicininias terminais ir nuotraukomis. Labai didelės to proceso dalies Susannah pati neprisimena, todėl turėjo atlikti nuožmų tyrimą, kad sudėliotų viską į vietas.

Autorė sugebėjo kiek įmanoma išlaikyti distanciją nuo visų siaubingų ją sukrėtusių įvykių, šaltai ir racionaliai pažvelgė į savo ligą. Manau, ši knyga atsirado dėl dviejų esminių priežasčių: visų pirma tam, kad visuomenė būtų šviečiama apie sudėtingas smegenų autoimunines ligas, o antra, tiesiog kaip „coping mechanism“ pačiai autorei – kad išgyventų šį siaubą jai reikėjo viską sustruktūruoti ir aprašyti, kitaip, ko gero, būtų pasiklydusi pati savo beprotystėje.