Oi, kaip seniai taip gerai nebuvau įsitraukusi į detektyvą! Ne veltui švedai yra karūnuojami kaip kruvinų trilerių meistrai. Ne paslaptis, kad man labai patinka trileriai ir siaubai, ir mane šokiruoti ar išgąsdinti tikrai sunku. Ir ši knyga, nors buvo žadėta, kad bus labai kraupi, manęs nešokiravo, bet vis tiek labai patiko, įtampa išliko iki paskutinio puslapio. Nors ir buvo šiokių tokių netikslumų, jie neerzino. Tik viršelis nei šioks nei toks, bet ai, atleisim šį kartą Baltoms Lankoms.
Fabianas Riskas (Riskas – seriously? :D) po nelemto įvykio Stokholmo policijoje su visa šeima parsikrausto į gimtąjį miestelį Švedijos pietuose, prie pat tilto į Daniją. Čia planuoja atgaivinti griūvančią santuoką, pašlijusius santykius su sūnumi ir karjerą. Prieš pradėdamas dirbti Helsingborgo policijoje turi dar gerą mėnesį atostogų.
Deja, Riskas paatostogauti negauna. Į jį kreipiasi viršininkė iš vietinės policijos ir praneša, kad šiurpiai nužudytas žmogus. Būtų byla kaip byla, tačiau paaiškėja, kad nužudytasis mokytojas – Risko buvęs klasiokas. Nusikaltimo vietoj palikta Fabiano klasės nuotrauka su išbrauktu nužudytojo veidu. Taigi Riskas, dar negrįžęs iš atostogų, imasi tirti žmogžudystės. Juk jis pats gali būti kita auka. Tačiau nespėjus apšilti kojų, pasipila vis daugiau ir daugiau siaubingų pasikėsinimų ir nužudymų. Kiekvienas jų – simboliškas. Ar žudikas baudžia kiekvieną klasioką už jų mokykloj padarytas nuodėmes?
Faini policininkų portretai, man patiko, kad jie kiekvienas savitas, ypatingas, ne tik Riskas kaip koks herojus visur visus išgelbėja, bet ir patį jį tenka traukti iš bėdos. Yra ir humoro, ir siaubo, prievartos, įvairiausių gerų ir baisių darbinių santykių. Žodžiu – ne dvimatis detektyvas. Vienintelis tikras minusas – tiems, kas ieško realistiškumo… čia jo su žiburiu nerasit. Motyvas keistas, žudikas kažkoks visagalis ir šiaip dalykai klostosi, na, tikrai ne itin tikroviškai ir įtikinamai.
Romano veiksmas vyksta apie savaitę, tačiau driekiasi 600 puslapių. Tikrai galėtų būti trumpesnis: pasakojama iš visųųų įmanomų veikėjų, net pačių menkiausių, perspektyvų. Taigi kiekvienas skyrelis – vis naujas žvilgsnis į įvykius. Aišku, tas yra labai faina, nes tikrai pasineri į istoriją ir jautiesi taip, lyg ten būtum, bet kartu ir trupučiuuuką per ilga. Galėjo suspaust bent iki 500 puslapių. 🙂
Labai ačiū puikiai vertėjai iš švedų kalbos Eglei Voidogienei, kuri atliko tikrai nerealų darbą. Gero vertėjo darbą aš vertinu labai labai, pati esu vertėja ir žinau, kaip daug vargo ir pastangų reikalauja geras vertimas. Pastaruoju metu tenka susidurt su visai niekiniais vertimais, tad keliu skrybėlę prieš Eglę ir jos redaktorę Emiliją Visockaitę! Kalba autentiška, nebijota palikti anglicizmų, žargonų. Ufff! Bent šiek tiek gyvybės!
Palikite komentarą