Man patiiiikoo. Apie Paula Hawkins girdėjau, kaip ir turbūt jūs, dėl jos garsiojo romano „The girl on the train“. Ne vienas žmogus man aną romaną rekomendavo. Girdėjau, kad antrasis yra ne toks geras, bet vis tiek labai vertas perskaityti. Todėl sąmoningai pradėjau nuo antrojo, kad skaityčiau gerėjimo tvarka.
Kaip žinia, psichologiniai trileriai yra vienas mano pačių mėgstamiausių contemporary žanrų. Ir „Into the water“, mano nuomone, išpildė visus gero psichologinio romano ir mistery thrillerio kriterijus. Romane pasakojama apie nedidelį Anglijos miestelį, per kurį teka baugi, juoda ir paslaptinga upė. Toje upėje vis kas nors miršta – visada moterys ir visada keistomis aplinkybėmis. Džulija, užaugusi šiame miestelyje, tačiau iš jo pabėgusi, turi grįžti, nes upėje nuskendo jos sesuo, kuri rašė knygą būtent apie visas tas mirtis. Atvykusi Džulija patenka į keblų tinklą: neaišku, ar jos sesuo nusižudė, ar buvo nužudyta. Likusi viena sesers duktė elgiasi keistai, miestelio gyventojai nepaliaujamai viskuo kaltina vieni kitus… Ima atrodyti, kad sesers mirtis įtartinai susijusi su kitų miestelio moterų mirtimis.
Įdomu tai, kad knyga parašyta ne vien iš Džulijos perspektyvos. Ji parašyta iš KIEKVIENO veikėjo perspektyvos. Neilgi skyreliai neturi pavadinimų – tik vardą to veikėjo, kurio akimis tas skyrius bus pasakojamas. Vieni skyriai rašomi trečiuoju, kiti pirmuoju, dar kiti – antruoju asmeniu. Dėl to knyga iš pradžių yra labai paini, nes vos spėji susigaudyti, kas čia kalba ir apie ką. Bet apsipratusi suvokiau, ką primena tokia romano forma: vandens raibuliavimą. Visas romanas banguoja ir blykčioja. Tos pačios situacijos aprašomos vis iš naujo, vis kito veikėjo akimis.
Mano manymu, rašytoja tikrai labai šauni, nes visos tos skirtingos perspektyvos aprašomos visiškai savitu stiliumi. Skyriai iš vaiko perspektyvos – vaikiški, paauglės – paaugliškai erzinantys. Kiekvienas veikėjas yra labai daugiapusiškas, nes kai apie jį skaitai iš jo paties perspektyvos, jis save pateikia vienaip, o kituose skyriuose kiti veikėjai jį mato visai kitaip. Ir nors tu ką, sunku suvest, kas čia dėl ko kaltas.
Kiek skaičiau atsiliepimų, atkreipiau dėmesį, kad daug ką erzina tokia rašymo forma: kai pasakojimas trūkčioja, blykčioja, vis grįžta tai į tolimą praeitį, tai į dabartį. Tai į vieno veikėjo gyvenimą, tai į kito. Bet man tas nepaprastai patiko ir likau labai patenkinta.
Palikite komentarą