Leidykla „Briedis“ pristato pakartotinį Varlamo Šalamovo (1907–1982) „Kolymos apsakymų“ leidimą. V. Šalamovas − vienas talentingiausių ir jautriausių sovietinio laikotarpio rašytojų. 1929 m. buvo suimtas ir nuteistas trejiems metams lagerio. 1932 m. išlaisvintas trumpam grįžo į Maskvą, o 1937 m. vėl areštuotas „už kontrrevoliucinę veiklą“. Iš viso kalėjimuose bei lageriuose praleido beveik 20 metų, didžiąją įkalinimo dalį Kolymoje – tolimajame Rytų Sibiro regione, nusėtame priverčiamųjų darbų stovyklų, kur daugybė politinių kalinių dirbo nepakeliamomis sąlygomis, masiškai mirė nuo išsekimo, bado, ligų, kentė sužvėrėjusių prižiūrėtojų ir kriminalinio elemento patyčias. Ne veltui Kolyma tapo naikinimo ir kančių sinonimu. Vien šis pavadinimas priversdavo krūptelti. Netgi atsirado posakis „Kolyma reiškia mirtį“ (rus. Kolyma značit smertj). Manoma, kad priverstinio darbo stovyklose Sibiro šiaurės rytuose pražuvo apie tris milijonus žmonių.
„Kolymos apsakymai“ yra tikras XX a. rusų literatūros šedevras. V. Šalamovas nepaprastai įtikinamai ir vaizdžiai atpasakojo žiaurią sistemai prieštaraujančiųjų kasdienybę amžinojo įšalo ir mirties žemėje. Nors apsakymai pradėti rašyti V. Šalamovui atgavus laisvę ir iš rankų į rankas keliavo pogrindinės spaudos – samizdato – pavidalu, pačioje Rusijoje jie pirmą kartą išleisti Michailo Gorbačiovo perestroikos laikais. Knyga sudaryta iš trijų dalių: „Kolymos apsakymai“, „Kairysis krantas“, „Kastuvo artistas“.
Tačiau šis kūrinys ne tik apie praeitį. Jis kaip niekada aktualus ir šiandien. „Kolymos apsakymai“, nors buvo rašyti apie gyvenimą lageriuose Stalino valdymo epochoje, dabartinio vis labiau totalitarėjančio Putino režimo ir grobikiško Rusijos karo Ukrainoje fone leidžia pažvelgti į vadinamojo „rusų pasaulio“ pačią esybę, paaiškinti nežmoniškų karo nusikaltimų ir represijų prieš kitaminčius priežastis, kylančias iš kriminalinio tarpuvarčių mentaliteto, iš padlaižiavimo prieš stipresnį ir paniekos silpnesniam, iš pavydo, pagiežos, asmeninių bei kolektyvinių kompleksų, daugiaamžės baudžiavinės visuomenės mąstysenos, atmiežtos įsivaizduojama didybe ir galybe.
„Kolymos apsakymai“ – tai iš tiesų apsakymai apie pačią Rusiją, Putino laikais vėl paverstą lageriu. Lageriu, kuriame, pasak V. Šalamovo, visi moraliniai barjerai atsitraukė į šalį, kur galima nebaudžiamai daryti nusikaltimus ir niekšybes, kur galima žadėti ir nevykdyti, kur žmogus „įpratinamas dykinėti, apgaudinėti, pykti ant visų ir už viską. Jis, apverkdamas savo likimą, kaltina visą pasaulį. Jis atprato užjaučiamai žvelgti į svetimo nelaimę – tiesiog jo nesupranta, nenori suprasti.“ Žinomas rusų disidentas, rašytojas Vladimiras Voinovičius viename interviu pasakė: „Dar 1991 m. rašiau, kad sovietų režimas žlugo, o sovietinis žmogus gyvens dar ilgai. Ne tiesiog gyvens, o savo vertybes perduos iš kartos į kartą.“
Kviečiame skaityti knygos ištrauką.
Šeris brendis Poetas merdėjo. Didelės iš bado sutinusios plaštakos ilgais baltais bekraujais pirštais ir purvinais, į vamzdelius susiraičiusiais nagais ilsėjosi ant krūtinės nesislėpdamos nuo šalčio. Anksčiau jis kišo jas į antį, prie nuogo kūno, bet dabar ten buvo per maža šilumos. Pirštinės seniai pavogtos. Tam reikėjo tik įžūlumo – vogė vidury baltos dienos. Apskritomis grotelėmis pridengta ir musių apdergta elektrinė saulė buvo pritvirtinta pačioje palubėje. Šviesa krito ant poeto kojų – jis gulėjo tarsi dėžėje, tamsioje apatinių gultų virtinės gilumoje.
Kartais rankų pirštai vis sujudėdavo, sutraškėdavo kaip kastanjetės mėgindami užčiuopti bušlato sagą, kilpą, skylę, nubraukdavo kokią šiukšlelę ir vėl nurimdavo. Poetas merdėjo taip ilgai, kad nustojo suvokti, jog miršta. Kartais atklysdavo ir beveik juntamai prasisprausdavo pro smegenis kokia paprasta ir stipri mintis: kad pavogė jo duoną, kurią pasidėjo po galva. Ir tai atrodė taip deginamai baisu, kad buvo pasirengęs ginčytis, keiktis, muštis, ieškoti, įrodinėti. Bet tam neturėjo jėgų ir mintis apie duoną silpo… Ir dabar jau mąstė apie kai ką kita, apie tai, kad visus turi vežti už jūros, ir kažkodėl vėluoja garlaivis, ir gerai, kad jis čia. Ir taip pat lengvai ir netvirtai jis imdavo mąstyti apie didelį barako tvarkinio apgamą ant veido. Didžiąją dalį paros jis mąstė apie tuos įvykius, kurie užpildė jo gyvenimą čia. Vaizdai, kurie iškildavo prieš jo akis, nebuvo vaikystės, jaunystės, sėkmės vaizdai. Visą gyvenimą jis kažkur skubėjo. Buvo puiku, kad skubėti nereikia, kad mąstyti galima lėtai. Ir jis neskubėdamas mąstė apie didžiulį priešmirtinių judesių vienodumą, apie tai, ką suprato ir aprašė gydytojai anksčiau, negu pavaizdavo dailininkai ir poetai. Hipokrato veidas – žmogaus priešmirtinė kaukė – žinomas kiekvienam medicinos fakulteto studentui. Tas mįslingas priešmirtinių judesių vienodumas Froidui tapo pačių drąsiausių hipotezių priežastimi. Vienodumas, kartojimasis – štai būtina mokslo dirva. To, kas mirtyje yra nepakartojama, ieškojo ne gydytojai, bet poetai. Malonu buvo suvokti, kad jis dar gali mąstyti. Alkio sukeltas pykinimas seniai tapo įprastas. Ir viskas buvo lygu – Hipokratas, tvarkinys su apgamu ir jo paties purvinas nagas.
Gyvybė iš jo traukėsi, jis merdėjo. Bet vėl atgydavo, atsirasdavo minčių. Tik neatsirasdavo troškimų. Jis seniai gyveno pasaulyje, kuriame dažnai tekdavo žmonėms grąžinti gyvybę – dirbtiniu kvėpavimu, gliukoze, kamparu, kofeinu. Miręs vėl tapdavo gyvas. Ir kodėl gi ne? Jis tikėjo nemirtingumu, tikru žmogaus nemirtingumu. Dažnai manė, kad nėra jokių biologinių priežasčių, kodėl žmogus negalėtų gyventi amžinai… Senatvė – tik pagydoma liga, ir jei ne tas iki šios minutės neįmintas tragiškas nesusipratimas, jis galėtų gyventi amžinai. Ar tol, kol pavargs. O jis visai nepavargo gyventi. Net dabar, šiame etapinio kalėjimo barake, „tranzitkoje“, kaip švelniai vadino čionykščiai gyventojai. Jis buvo siaubo prieangis, bet ne pats siaubas. Priešingai, čia gyveno laisvės dvasia ir tai visi jautė. Priešaky buvo lageris, už nugaros – kalėjimas. Tai buvo „gyvenimas kelyje“ ir poetas tai suprato.
Buvo dar vienas nemirtingumo kelias – pagal Tiutčevą:
Palaimintas, pasaulį šį aplankęs
Jo lemtingiausiąją minutę.
Bet jei jau jam, kaip matyti, neteks būti nemirtingu žmogaus pavidalu, kaip kažkokia fizine būtybe, bent jau nusipelnė kūrybinio nemirtingumo. Jis buvo vadinamas pirmuoju dvidešimtojo amžiaus rusų poetu ir dažnai mąstė, jog taip yra iš tiesų. Jis tikėjo savo eilių nemarumu. Neturėjo mokinių, bet nejaugi poetai juos pakenčia? Rašė ir proza – prastus straipsnius. Bet tik eilėse jis rado kai ką nauja poezijai, kaip jam visada atrodė, kažką svarbu. Visas jo praėjęs gyvenimas buvo literatūra, knyga, pasaka, sapnas ir tik ši diena buvo tikras gyvenimas.
Visa tai sukosi mintyse su niekuo nesiginčijant, slapta, kažkur giliai savyje. Lyginant su negeru gyvenimo sunkumu, kokie vis dėlto tai buvo niekai, „pelės lakstymas“. Jis stebėjosi savimi: kaip gali gali taip mąstyti apie eiles, kai jau viskas buvo nuspręsta, o jis tai žinojo labai gerai, geriau nei kas kitas? Kam jis reikalingas čia ir kam jis lygus? Kodėl gi reikėjo visa tai suprasti, ir jis laukė… ir suprato.
Tomis minutėmis, kai gyvybė grįždavo į kūną ir pusiau atmerktos drumstos akys staiga praregėdavo, sudrebėdavo jų vokai ir pajudėdavo pirštai, grįždavo ir mintys, apie kurias nemanė, kad jos – paskutinės.
Gyvybė įžengdavo kaip visagalė šeimininkė: jis nekvietė jos ir vis tiek ji įsiskverbdavo į kūną, į smegenis, įsiskverbdavo kaip eilės, kaip įkvėpimas. Ir šio žodžio reikšmė pirmąkart atsivėrė jam visa pilnatve. Eilės buvo ta gaivinamoji jėga, kuria jis gyveno. Būtent taip. Jis gyveno ne dėl eilių, gyveno eilėmis.
Dabar buvo taip akivaizdu, taip apčiuopiamai aišku, kad įkvėpimas ir buvo gyvenimas. Prieš mirtį jam leista sužinoti, kad gyvenimas buvo įkvėpimas, būtent įkvėpimas.
Ir džiaugėsi, kad jam buvo leista sužinoti tą paskutinę tiesą.
Viskas, visas pasaulis buvo lyginamas su eilėmis: darbas, arklių tapnojimas, namai, paukščiai, uola, meilė – visas gyvenimas lengvai tilpo į eiles ir jose patogiai įsikūrė. Taip ir turėjo būti, nes eilės – tai žodis.
Posmai ir dabar lengvai klostėsi vienas po kito ir nors jis seniai neužrašinėjo ir negalėjo užrašinėti savo eilių, vis dėlto žodžiai lengvai kilo kažkokiu nustatytu ir kiekvienąkart nepaprastu ritmu. Rimas buvo magnetinio žodžių ir sąvokų ieškojimo įrankis. Kiekvienas žodis buvo pasaulio dalis, jis atsiliepdavo į rimą ir visas pasaulis skriejo pro šalį kažkokios elektroninės mašinos greičiu. Viskas šaukė: imk mane. Ne, mane. Nieko neteko ieškoti. Teko tik atmesti. Čia buvo tarsi du žmonės – tas, kuriantis, kuris paleido savo suktuką visa galia, ir kitas, kuris išrenka ir tarpais stabdo paleistą mašiną. Ir, pamatęs, kad jis – tai du žmonės, poetas suprato, kad dabar kuria tikrąsias eiles. O kas, kad jos neužrašytos? Užrašyti, išspausdinti – tai juk tuštybių tuštybė. Visa, kas atsiranda nesavanaudiškai – ne visų geriausia. Visų geriausia tai, kas neužrašyta, kas sukurta ir pranyko, ištirpo be pėdsako ir tik kūrybos džiaugsmas, kurį jis jaučia ir kurio su niekuo nesupainiosi, įrodo, kad eilėraštis buvo sukurtas, kad sukurta kažkas gražu. Ar neklysta? Ar jo kūrybos džiaugsmas nėra klaidingas?
Jis prisiminė, kokie blogi, kokie poetiniu požiūriu nevykę buvo paskutiniai Bloko eilėraščiai ir kaip Blokas to, atrodo, nesuprato…
Poetas prisivertė sustoti. Tai buvo lengviau daryti čia negu kur Leningrade ar Maskvoje.
Čia jis susivokė, jog jau seniai apie nieką nemąsto. Gyvybė vėl traukėsi iš jo.
Daugelį valandų gulėjo nejudėdamas ir staiga netoliese savęs pamatė kažką panašų į taikinį ar geografijos žemėlapį. Žemėlapis buvo nebylus ir jis veltui mėgino suprasti tai, kas pavaizduota. Praėjo nemaža laiko, kol suvokė, kad tai jo pirštai. Ant pirštų galiukų dar liko rudų nurūkytų, nučiulptų machorkinių papirosų pėdsakų – ant jų pagalvėlių aiškiai išsiskyrė daktiloskopinis piešinys tarsi kalnų reljefo brėžinys, kuris visų pirštų buvo vienodas: koncentriniai ratukai, panašūs į medžio nuopjovą. Prisiminė, kaip kartą vaikystėje jį bulvare sustabdė kinas iš skalbyklos to paties namo, kuriame jis užaugo, rūsyje. Kinas atsitiktinai suėmė jį už rankos, už kitos, atvertė pirštus į viršų ir susijaudinęs kažką riktelėjo sava kalba. Pasirodo, paskelbė berniuką laimės kūdikiu, tikrosios žymės turėtoju. Šią laimės žymę poetas prisimindavo daugelį kartų, ypač dažnai tada, kai išspausdino savo pirmąją knygelę. Dabar prisiminė kiną be pykčio ir be ironijos, jam buvo niekas nesvarbu.
Svarbiausia, kad pats nenumirė. Beje, ką reiškia: mirė kaip poetas? Turi būti kažkas vaikiškai naivu toje mirtyje. Ar kažkas demonstratyvu, teatrališka, kaip Jesenino ar Majakovsko poezijoje.
Mirė kaip aktorius – tai dar suprantama. Bet – mirė kaip poetas?
Taip, jis numanė kai ką iš to, kas jo laukė priešaky. Etapiniame kalėjime daug ką spėjo suprasti ir atspėti. Ir tyliai džiaugėsi savo bejėgiškumu ir vylėsi, kad mirs. Prisiminė senoką kalinių ginčą: kas prasčiau, kas baisiau – lageris ar kalėjimas? Niekas dorai to nežinojo, argumentai buvo abstraktūs ir kaip žiauriai šypsojosi iš lagerio į tą kalėjimą atvežtas žmogus. Jis įsiminė to žmogaus šypseną visam laikui taip, kad bijojo ją ir prisiminti.
Pamanykite, kaip mikliai jis apgaus juos, tuos, kurie jį čia atvežė – ištisais dešimčia metų, jei dabar numirs. Jis prieš kelerius metus buvo tremtyje ir žinojo, kad yra įrašytas į ypatinguosius sąrašus visam laikui. Visam laikui?! Mastai pasikeitė ir žodžiai pakeitė prasmę.
Vėl pajuto jėgų antplūdį, būtent antplūdį, kaip jūrą. Ilgalaikį antplūdį. O paskui – atoslūgį. Bet jūra juk nuo mūsų visam laikui nepasitraukia. Jis dar pasveiks.
Staiga užsimanė valgyti, bet nebuvo jėgų pajudėti. Jis lėtai ir sunkiai prisiminė, kad šiandienos sriubą atidavė kaimynui, kad puodelis virinto vandens paskutinę dieną buvo vienintelis maistas. Aišku, išskyrus duoną. Bet duonos išduodavo labai labai retai. O vakarykštę – pavogė. Kai kurie dar turėjo jėgų vogti.
Taip jis gulėjo lengvai ir nerūpestingai, kol atėjo rytas. Elektros šviesa tapo šiek tiek gelsvesnė ir atnešė duonos ant didelių fanerinių padėklų, kaip atnešdavo kasdien.
Bet jis jau nesikrimto, nesirinko kriaukšlelės, neverkė, jei kriaukšlelė teko ne jam, nekimšo drebančiomis rankomis į burną pridėto gabalėlio reikalingam jos svoriui gauti ir kai tas gabalėlis akimirksniu tirpo burnoje, jo šnirpšlės išsipūtė ir jis visa savo esybe jautė šviežios ruginės duonos skonį ir kvapą. O mažojo gabalėlio burnoje jau nebuvo, nors jis nespėjo pamėginti nuryti, net nepajudino žandikaulio. Duonos gabalėlis ištirpo, dingo ir tai buvo stebuklas – vienas iš daugelio čionykščių stebuklų. Ne, dabar jis nesijaudino. Bet kai jam įdėjo į rankas paros davinį, apglėbė jį savo bekraujais pirštais ir prispaudė duoną prie burnos. Jis kandžiojo duoną skorbuto išgadintais dantimis, dantenos kraujavo, dantys klibėjo, bet jis nejautė skausmo. Iš visų jėgų spaudė duoną prie burnos, kimšo ją vidun, čiulpė, draskė ir graužė…
Kaimynai jį stabdė.
– Nesuvalgyk visko, verčiau paskui suvalgysi, paskui…
Ir poetas suprato. Jis plačiai atvėrė akis nepaleisdamas sukruvintos duonos iš purvinų, pamėlusių pirštų.
– Kada paskui? – aiškiai ir tvirtai ištarė jis.
Ir užmerkė akis.
Pavakare jis mirė.
Bet nurašė jį dviem dienomis vėliau – išradingiems kaimynams dvi paras iš eilės pavyko gauti duonos numirėliui: jis pakeldavo ranką kaip lėlė marionetė. Galbūt numirė anksčiau už savo mirties datą – nemenkos vertės detalė jo būsimiems biografams.
Palikite komentarą