Nuo nepripažintos iki mylimos: Stevo Jobso dukters prisiminimai

Man labai patinka tokios keistos knygos, kuriose aprašomas keistas, sutrikęs žmonių gyvenimas, o pats rašymo stilius irgi toks kasdieniškas, įvykius fiksuojantis, tikrai nepretenduojantis į išraiškingiausios, literatūriškiausios kalbos apdovanojimą. Tie žmonės man gali būti ir visai nežinomi – svarbu, kad tas knygos keistumas ir jų gyvenimai būtų bent kažkuo unikalūs. Tokio jausmo gavau iš Knausgardo knygų ciklo, „Berniukas nuryja visatą“ knygos ir toje pačioje Eleonoroje Olifant to buvo, tik su aiškesniu moralu ir daugiau veikėjų išraiškos. Pirmi du minėti kūriniai – biografiniai ir tikrai labai kieti. „Smulki žuvelė“ taip pat yra autobiografija, tačiau paėmusi knygą į rankas to iškart nesuvokiau. Nors ir pavardė autorės liudija ir galėjau susivokti, bet… Bet mano akis patraukė kiti dalykai. Paminėtas keistas ryšys su tėvu, vaiko bandymai įsitvirtinti, keistuoliškas gyvenimas su nepastovia motina… Būtent tai, ką visos tos mano mėgstamos keistos ir sutrikusios kasdienybės fiksavimo knygos turi! Čiupau skaityti ir… Juk čia Stevo Jobso dukros prisiminimai… Bus įdomu.

Iki aštuonerių metų tėvas Lisos nepripažino. Ji augo tik su mama, kuri savo dalia irgi nesidžiaugė. Buvo pernelyg jauna ir su pernelyg daug atsakomybės rankose. Ji norėjo šėlti, būti su savo draugais hipiais, mėgautis laisvu gyvenimu, o ją varžė mažytė ir netikėtai gimusi dukrelė. O ir tėvui ji nerūpėjo… Lisa augo pagarbiai bijodama tėvo. Ji matydavo jį ekranuose, spaudoje, televizijoje, darželyje ir mokykloje vis pasigirdavo, kad JIS yra jos tėvas, bet niekas vaiku netikėjo. Stevas Lisą pripažino kai jai suėjo aštuoneri. Atliktas DNR tyrimas parodė tiesą ir jis buvo priverstas ne tik išlaikyti, bet ir lankyti savo dukrą. Megzti normalių santykių jiems nesisekė. Ir taip keisto būdo Stevas nemokėjo prieiti prie mergaitės, dažnai elgdavosi nederamai (glamonėdavosi prie jos su savo merginomis, pastatus garsiai lygindavo su peniais, pratrūkdavo, jei jam kas neįtikdavo…), o ir Lisa,  nepratusi prie tėviškų santykių, bijodavo sugadinti tą trapų ryšį dažnai tiesiog stengdavosi įtikti.

Ko šioje knygoje nerasite? Pikantiškų detalių apie genijaus gyvenimą, neatskleistos Jobso biografijos pusės, šiaip Jobso biografijos, Apple istorijos. Ką rasite? Labai sutrikusio vaiko, paauglės, merginos prisiminimus apie sujauktus tėvo ir dukters santykius, gyvenimo nemokusios ir normaliai gyventi nemokėjusios motinos įtaką besiformuojančiai asmenybei, ir tiesiog – gerai parašytą keisto, palamdyto gyvenimo istoriją. Lisa čia nemini Stevo pasiekimų, vos pirštų galais prisiliečia prie to, kas jis buvo ir ką veikė gyvenime. Ji žino, kad skaitytojas žino, ir leidžia jam pačiam vesti sąsajas. Ji Stevą mums pristato kaip tėvą – jos nepripažinusį, vėliau bandžiusį atkurti ryšį, o galiausiai, prieš mirtį, ir atsiprašiusį. Ji pamini jo keistą būdą, bet tikrai ne sensacijų vaikydamasi, o tiesiog bandydama mums nupiešti aplinką, kurioje jai teko leisti šaknis ir formuotis. Pavyzdžiui, Jobsas valgė tik augalinės kilmės maistą. Ir ne dėl meilės gyvūnams ar atsidavimo planetai: jis tikėjo, jog pieno gleivės užkemša jo dvasinį kanalą, o kišti į save lavonus yra tiesiog šlykštu. Kartą restorane jis apšaukė mažą mergytę, valgiusią mėsainį, už tai, kad „ji nežino ką daro su savo gyvenimu ir turėtų grįžusi namo apmąstyti savo poelgius ir pasirinkimus“. Kad Stevas Jobsas buvo keistas ir nenuspėjamas žinau iš perskaitytos jo biografijos (labai įdomi knyga!), o čia pirmą kartą mačiau kaip su tuo dorojosi jo vaikas. Sunkiai.

Nežinau, ar ši knyga patiktų visiems ir negaliu jos rekomenduoti kaip puikaus autobiografinio kūrinio, kuris jus sužavės, nustebins ir t.t. Ši knyga patiks keistų knygų mėgėjams. Ieškantiems unikalių patirčių, išgyvenimų, sugebančių įlipti į veikėjo skūrą ir pabandyti suprasti lėtus, trapius jausmus. Čia nėra didelių įvykių, veiksmo, sienas drebinančių jausmų proveržių. Viskas vyksta vienoje linijoje ir kai kurie įvykiai galbūt gali pasirodyti visiškai nereikšmingi, bet kai žvelgi į bendrą visumą – kiekviena detalė čia labai reikšminga.  Čia yra tokia knyga, kai tikrai norisi „ko nors visai kitokio“. Ji tikrai visai kitokia, bet man labai patiko. Nors pradžioje skaitėsi lėtai, vėliau taip įsivažiavau, kad per rytą pabaigiau visą. Gerai parašyta, niekam nepataikauja, originali, o svarbiausia – tikra. Tuo tikrumu, pagarbia baime visa knyga alsuoja. Tikrai gali jausti kūrinio aurą, o toks dalykas ne taip ir dažnai pasitaiko. Stiprus reikalas.