Tik prabėgusi pirmuosius puslapius iškart pagavau save mąstant – kaip allendiška! Vėl tie puikūs ilgi sakiniai ir pastraipos, kurių svoriui visai nereikalingi dialogai, aiškūs skyriai ir veikėjų bei laikmečių konkretūs perskyrimai; jau džiūgavau, kad būsiu paėmusi į rankas nusisekusį skaitinį, tik…Tik užteko dar kelių skyrių ir mano džiaugsmas, kartu su allendišku stiliumi, kažkur išgaravo palikdamas tik dūmą, šešėlį ar pėdsaką to, ką aš laikiau allendiška.
Na negaliu sakyti, kad autorės šiame kūrinyje neatpažinau – tiesiog tas braižas nebuvo toks paveikus, kokį aš pažinau „Dvasių namuose“. O ne tik braižas – man šioje istorijoje išryškėjo ir kiti niuansai, kurių pasirodymas „Klajonių metuose“ buvo kur kas mažiau vykęs. Jei kažkas skundėsi, kad „Dvasių namuose“ buvo per daug politikos (man taip neatrodė), tai čia jau tikrai buvo jos per daug. Pernelyg sausa, ir teisiog lyg atpasakota – o aš juk grožinį tekstą varčiau, ne istorijos vadovėlį. Veikėjai – vėl buvo ne tokie, kokius troškau ir tikėjausi sutikti, ne tie charizmatiški, skirtingi, kartais magiški, o atvirkščiai: blankoki, neįsimintini, netikri. Net skaitant apie jų kančias lageriuose, skaitant kaip karas griovė jų likimus, atrodo, niekas viduje nesukirbėjo – kaip lyg ir turėtų nutikti, įsivaizduojant tokias žmogų ištikusias tragedijas.
Nepaisant to – nebuvo tai labai prastas skaitinys, greičiau – neatitiko mano lūkesčių. Nors minėjau kad politikos čia buvo iki soties – istorinis kontekstas leido sužinoti, išmokti, ir svarbiausia – tas istorinis kontekstas netapo TIK jaudinančiu fonu saldžiai meilės istorijai, kaip nutinka prastuose istoriniuose romanuose. Meilės linija nebuvo banali – tik jei tie romantiniai herojai būtų buvę kiek stipresni ir su daugiau šarmo – gal kūrinį būčiau įvertinus ir geriau. Be kita ko – vertinimui įtakos, be abejonės, turėjo mano daug kartų paminėti „Dvasių namai“, iškėlę tokius aukštus reikalavimus Allendės kūrybai.
Palikite komentarą