Didžiulio susidomėjimo ir populiarumo sulaukę Lori Gottlieb memuarai „Gal norėtumėt apie tai pasikalbėti?“ (išleido „Baltos lankos“, vertė Laima Bezginaitė) tik iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti kaip dar viena savigalbos knyga. Iš tiesų kur kas daugiau pasako paantraštė: tai labai gyvenimiška knyga apie psichoterapeutę, jos psichoterapeutą ir visų mūsų siekį geriau suprasti save.
Vieną vakarą Lori gyvenimas sudūžta į šipulius. Ištikta asmeninės krizės ir negalėdama sutramdyti ašarų, pati būdama sėkminga psichoterapeutė, ji suvokia, kad šįsyk vien draugų paguodos nepakaks – reikia specialisto. Ir čia pasirodo Kendelas, psichoterapeutas tarsi iš pasenusio vadovėlio: plinkančiu viršugalviu, pakumpusiais pečiais, dėvintis rusvus drabužius ir sienas išdabinęs diplomais. Tik pirmas žvilgsnis dažnai būna apgaulingas.
Padedama Kendelo, ilgainiui Lori ima suvokti, kad ją šiuo metu kankinantys klausimai niekuo nesiskiria nuo tų, kuriuos jai kasdien užduoda jos pačios pacientai: visus idiotais laikantis Holivudo scenaristas, nepagydomos formos vėžiu serganti jaunamartė, per gimtadienį nusižudyti ketinanti vieniša moteriškė ir savęs pamilti neįstengianti dvidešimt penkerių mergina. Jie visi išgyvena tą patį skausmą, baimę, netikrumą ir lyg rate besisukančios voverės pasakoja vis tas pačias istorijas. Kurias, Lori žino, galima pakeisti.
L. Gottlieb šioje knygoje kviečia pažvelgti į gyvenimiškas situacijas iš abiejų pusių – ir psichoterapeuto, ir paciento, įsiklausyti ir priimti tiesą, kurią dažnai stengiamės nuslėpti ne tik nuo kitų, bet ir nuo savęs, atpažinti mus gniuždančias istorijas, išmokti joms pasipriešinti ir patikėti, kad niekada nevėlu viską pradėti iš naujo. Tai labai atviri, šmaikštūs, kartais kiek kandūs memuarai, kuriuose kiekvienas atpažins dalelę savęs.
Kviečiame skaityti autorės mintis ir įžvalgas apie tai, kuo vertingi psichoterapeutų „patarimai“ ir kodėl skausmas neturi hierarchijos.
Kodėl psichologai vengia dalyti patarimus?
L. Gottlieb – ne tik psichoterapeutė, knygų autorė, bet ir patarimų skilties „Mieloji psichoterapeute“, spausdinamos žurnale „Atlantic“, ir to paties pavadinimo tinklalaidės kūrėja. Ar bandymas patarti žmonėms psichologinėmis temomis iš tiesų nesikerta su principu, kad psichoterapeutai pacientams patarimų nedalija?
„Taip, tiesa, kad nesame linkę dalyti patarimų, nes mūsų darbo esmė – padėti žmogui pačiam sugalvoti ir priimti sprendimus, išmokti pamatyti savo situaciją platesniame kontekste ir pamėginti numatyti sprendimo pasekmes apsvarsčius jas iš skirtingų perspektyvų dar prieš priimant patį sprendimą. Mūsų tikslas – padėti žmogui pačiam susigaudyti, kas jam būtų tinkamiausia, o ne pasakyti, ką, mano galva, jis ar ji turėtų daryti. Juk mano nuomonė apie tai, ką reikėtų daryti, visai nebūtinai bus geriausias sprendimas jums. Visada prisiminkite – tai jūsų gyvenimas ir jūsų sprendimai, ne mano.
Dar daugiau: galutinis ir svarbiausias tikslas – padėti pacientams pasijusti laisviems ir nepriklausomiems. Net ir savo skiltyje aš tikrai vengiu kategoriškų patarimų iš serijos „skirkis su vaikinu“ arba „taip, turėtum susilaukti dar vieno kūdikio“. Aš tiesiog dalijuosi su skaitytojais mintimis, kurios kyla man kaip terapeutei išgirdus apie situaciją: pirmiausia papasakoju, kaip aš žvelgiu į situaciją, tuomet klausiantysis pamato, kaip klausimas atrodo iš platesnės perspektyvos, pastebi savo vaidmenį situacijoje, kartu ir tai, kokius sprendimo variantus galima apsvarstyti. Bet sprendimas visada yra žmogaus rankose. Galime padėti jums priimti sprendimą, bet niekada nepriimsime sprendimo už jus.
Tiesą pasakius, labai daug klausimų ir situacijų, su kuriais susiduriu savo kabinete ir apie kuriuos teiraujasi skaitytojai, yra tikrai panašūs. Ir abiem atvejais aš stengiuosi įsigilinti ne tik į žmogaus istoriją, bet ir į paties pasakotojo lankstumą tos istorijos atžvilgiu. Tiesiog mėginu išgirsti ne tik pasakojimą – lyg kokius dainos žodžius, – bet ir drauge skambančią melodiją: kokia ta tikroji didžioji kova, apie kurią bandai man papasakoti, koks elgesio modelis įstūmė į situaciją, koks tavo vaidmuo joje? Ir labai svarbu, kiek žmogus jau gali suvokti savo indėlį pats, o kiek dar reikės pagalbos, kad jis pamatytų ir suprastų, kas vyksta iš tiesų.“
Skausmas neturi hierarchijos
Kaip terapeutė jaučiu, kad dažnai esame linkę sumenkinti savo problemas. Pavyzdžiui, sakome: „Na, nieko čia tokio, tiesiog santykiai baigėsi, tai juk ne skyrybos.“ Bet juk tai tas pat, kas persileidimą patyrusiai moteriai sakyti: „Na, gal tai nieko tokio, juk čia ne tas pat, kas netekti aštuonerių metų vaiko.“ Turbūt jaučiate, kaip tai skamba. Esu tikra, kad vis dar esama praradimų, svarbių netekčių, kurios kažkodėl nutylimos ir taip tarsi „nureikšminamos“. O aš manau, kad skausmas neturi hierarchijos. Skausmas yra skausmas. Ir taškas.
Tikrai būna tokių dienų, kai, pavyzdžiui, pas mane į konsultaciją ateina ką tik susituokusi trisdešimtmetė, kuriai visai netikėtai diagnozuotas vėžys, o po to apsilanko moteris, kuri skundžiasi, kad jos vyras jai abejingas ir niekada nėra sekso iniciatorius, o po jos – dar kita pacientė, kuri pasakoja apie tai, kaip ją apvogė vaiko auklė. Pamenu, buvo laikas, kai tikrai jaudindavausi, kad nesugebėsiu visų šių problemų priimti vienodai rimtai. Bet man labai palengvėjo, kai galiausiai supratau, kad dažniausiai tai, kuo tie žmonės skundžiasi, yra tik ženklai, kur kas didesnio skausmo, išgyvenimų ar baimių simptomas. Iš tiesų tie žmonės bando kalbėti apie kur kas gilesnius dalykus – pavyzdžiui, ką reiškia būti atstumtam ar nemylimam savo partnerio? Koks jausmas patirti žmogaus, kuriuo besąlygiškai pasitiki, išdavystę?
Aš tikrai manau, kad esame linkę nuvertinti problemas. Dažnai mąstome: „Na taip, jau porą mėnesių jaučiuosi liūdnas ar prislėgtas, bet gal tai nieko tokio – reikia pasidžiaugti tuo, ką turiu: turiu stogą virš galvos, savo šeimą, darbą ir pan.“ Bet reikalas tas, kad skausmas yra skausmas ir sprendimas jį ignoruoti niekada nebus geras.
Palikite komentarą