Kiran Millwood Hargrave: „Malonės – knyga, grąžinanti moterims teisingumą“

Metų pradžioje pasirodęs Kiran Millwood Hargrave romanas Malonės iškart susilaukė didžiulio dėmesio. Tai debiutinis autorės romanas suaugusiesiems – tikrais faktais paremta istorija, kuri skaitytojus intriguoja ne vien siužetu ar literatūrine verte. Išskirtinis pasakojimas, galinga, bet kruvina XVII a. istorija iš tolimosios Norvegijos šiaurės.

Malonės (išleido „Baltos lankos“, iš anglų k. vertė Eglė Raudonikienė) – tai tikrų įvykių, Vardės salos audros ir 1621 m. raganų teismų, įkvėpta istorija apie narsias moteris, pavojingą meilę, galingą blogį, pragaištingus prietarus ir karštligišką apsėdimą pačiame pasaulio pakraštyje.

1617 m. Kūčių dieną Vardės saloje, labiausiai į šiaurės rytus nutolusiame Norvegijos taške, dvidešimtmetė Marena Magnusdoter stebi tarsi iš niekur nieko kilusią ūmią audrą. Audra akimirksniu pasiglemžia visus keturiasdešimt salos vyrų, įskaitant Marenos tėvą, brolį ir sužadėtinį. Likusioms vienoms Vardės salos moterims nelieka kito pasirinkimo – tik visas negandas ir iššūkius atremti pačioms.

Neilgai trukus, didžiuliam debesiui skandinant horizontą, į Vardę atplaukia grėsmingas žmogus. Komisaras Absalomas Kornetas, paskirtas paties karaliaus, atvyksta iš Škotijos, kur, sklinda kalbos, rengė raganų teismus. Jaunutė jo žmona Ursa Vardės saloje pamato tai, ko niekad anksčiau nebuvo regėjusi, – nepriklausomas moteris. Tačiau Absalomas regi tik Dievo nepaliestą žemę, užtvindytą šventvagiško blogio.

Kviečiame skaityti autorės Kiran Millwood Hargrave mintis apie tai, kas ją įkvėpė parašyti tokį kūrinį, kaip vyko rašymas ir kokia tikra istorija slepiasi už Malonėse aprašytų įvykių.

**

Malonės – grožinis kūrinys, tačiau paremtas dviem tikrais įvykiais. 1617 m. Kūčių dieną prie nuošaliosios Vardės salos krantų kilo audra, kuri, kaip teigia liudininkai, prasidėjo taip staiga, lyg „būtų buvusi paleista iš maišo“. Keturiasdešimt žvejų žuvo iš karto.

Po trejų metų Vardøhus tvirtovėje prasidėjo pirmas didžiausios raganų medžioklės visoje Skandinavijoje teismo procesas. Medžioklė baigėsi aštuoniasdešimties moterų sudeginimu mažame žemės plotelyje priešais tvirtovę.

Šiandien mes žinome tikrų tos kraupios istorijos aukų vardus ir liudijimus: šią istoriją kantriai ir ilgai tai tyrinėjo istorikė dr. Liv Helene Willumsen. Savo tyrimą išvertė į anglų kalbą, ir jos parengtą vardų sąrašą knygos autorė turėjo prieš akis rašydama Malones. Jis tapo ne tik priminimu, bet ir impulsu į tai, kas įvyko, žvelgti atsakingai ir pagarbiai.

Būtent dėl to priimtas sprendimas knygos veikėjų prototipais nesirinkti realiai gyvenusių žmonių. K. Millwood Hargrave nenorėjo naudoti tikrų vardų ar kurti asociacijų su realiais pasakojimais, kad neįžeistų aukų atminimo. Kita vertus, pasakojime kiekvienos moters vardas – tai realiai egzistavusių moterų vardų ir pavardžių samplaika. Tarkime, pagrindinės veikėjos Marenos Magnusdoter vardas – tai Maren Sorensdoter ir Kirsten Madnesdoter vardų junginys.

Toks sąmoningas pasirinkimas tarsi atleido rašytoją nuo istorijos ir padarė Malones jos pasakojimu. Jame moterims dovanotos laisvės, kurių jos veikiausiai negalėjo turėti tikrovėje: likusios vienos, atskirtos nuo išorinio pasaulio, jos galėjo žvejoti ir kurti savotišką matriarchatą. Joms taip pat padovanota Ursa – prašalaitė, šioje saloje atrandanti visiškai naują gyvenimą, dovanojanti Marenai tokią draugystę ir meilę, kurios ši net neįsivaizdavo.

Absalomas Kornetas, tvarkos į salą grąžinti iš užjūrio atsiųstas komisaras, – rašytojos vaizduotės sukurtas veikėjas. Tačiau jo įvaizdis ir veiklos metodai – toli gražu neišgalvoti. Tai tikro piktadario Džono Kaningemo prototipas. Iki jo valdymo Norvegijoje nė vienas žmogus nebuvo nuteistas už raganavimą. Po jo mirties tokių nuteistųjų liko daugiau kaip šimtas.

Jau nuo 2011 m. Vardės saloje, kraupios egzekucijos vietoje, stovi aukoms atminti skirtas architekto Peterio Zumthoro suprojektuotas memorialas. Tai siauras, iš storos drobės pagamintas ir prie medinio karkaso pritvirtintas tunelis. Jo grindyse palikti tarpai, kad pro juos prasiskverbtų vasarą suželiančios žolės kvapas. Viduje, ant tunelio sienų, – devyniasdešimt vienas vardas ir devyniasdešimt vienas liudijimas apie kaltinimus, pareikštus kiekvienai didžiosios raganų medžioklės aukai. Tunelyje – ir devyniasdešimt vienas mažas langelis su vaizdu į jūrą arba dangų, kiekviename iš jų – po švieselę. Žiemą, kai Šiaurėje saulė nepakyla aukščiau horizonto, memorialas atrodo kaip aklinoje tamsoje plūduriuojantis laivas.

Vardės saloje jauti, kad istorija visada šalia tavęs. Per Antrąjį pasaulinį karą miestą nusiaubė vokiečiai, o būdama arti Rusijos sala tapo itin svarbiu strateginiu tašku. Tiesa, žvejų namelių ir XVII a. gyvenimų ženklų nebėra. Bet yra memorialas, žemė, jūra ir dangus.

Saloje K. Millwood Hargrave lankėsi dukart. Kaip pati pasakoja, pirmą sykį – šviečiant vidurnakčio saulei, virš jūros slenkant ir nesibaigiančiuose saulės spinduliuose sklaidantis rūkui, o uoste klykaujant žuvėdroms. Antrą kartą – žiemą, šalčiui geliant kiekvieną nepridengtą kūno vietą, saulei nepakylant, tik vos vos atsispindint horizonte ir nuspalvinant dangų tamsiai mėlyna spalva. Tai ir buvo akimirka, kai to, kaip čia elgtasi su moterimis, žiaurumas persmelkė ir pribloškė Malonių autorę.

„Galvojau apie tai, kaip jos buvo murkdomos lediniame vandenyje ir išmetamos ant uolėto kranto. Laikomos toje akmeninėje tvirtovėje, sudegintos šioje žole apėjusioje plynėje. Jos visos buvo tikros ir gyvos. Ir nors mano knyga – fikcija, jos veikėjos man tapo visiškai tikros. Jų pokalbiai, meilė, viltis – visa tai gyva ir tikra. Tad mano didžiausias noras šiai knygai – įgyvendinti teisingumą ir prikelti tikrąsias Vardės salos moteris“, – sako rašytoja.

Parengta pagal panmacmillan.com