Griūvanti santuoka ir drastiški sprendimai: ar atstumas tikrai gali sugrąžinti jausmus?

Santuoka yra svarbus dalykas. Prieš man ir mano vyrui tuokiantis, dažnai išgirsdavau klausimus: o kam jums taip? Juk vis tiek kartu? Tik pinigus išmesit… Kam ta bažnyčia? Dažniausiai nutylėdavau, nes koks tikslas ginčytis su kategoriškai nusiteikusiais ir absoliučiai kitas vertybes puoselėjančiais žmonėmis? Man santuoka yra palaima, priesaika prieš Dievą – šventa, Mariaus akys prie altoriaus – kažkas, ką nusinešiu į kapą, ir vienintelis prisiminimas, kurio neatsižadėčiau net šautuvu grasinama. Man tai taip svarbu, taip tikra… Ir kai žmonės klausia – o kas jau po santuokos pasikeičia, atsakau: miljonai dalykų. Aišku, aš romantikė, bet pasikeitimus pajautėm abu. Tai magiška, tai tikra, tai taip gera, kad man pavydu dar to nepatyrusiems žmonėms. O šitos knygos veikėjus santuoka suvalgė. Jie susituokė jauni ir leido laimėti rutinai bei nutylėjimams.

Lorena ir Rajanas susituokė anksti. Pajautę didžiulę aistrą, trauką, begalybę sutapimų ir tarpusavio artumą jie žengė prie altoriaus ir pradėjo bendrą gyvenimą. Ir taip jau eilę metų… Vis pasigirsta kalbos apie vaikelius, bet nei vienas, nei kitas rimtai to nenori. O gal bijo? Vis labiau erzina antros pusės palikta netvarka, išmėtyti daiktai, mažėjanti romantika, platėjantis aštrių žodžių ratas ir… mėtomi daiktai vienas į kitą. Loren myli Rajaną, Rajanas myli Loreną, bet, o dievai, kaip jie pavargo vienas nuo kito… Nenorėdami galutinai nutraukti sukurto ryšio, vis dar gyvos meilės, jie nusprendžia metus pailsėti. Apsimesti, kad yra veiniši, tačiau likti santuokoje. Rajanas išsikrausto, Lorena lieka namuose su jų šuniuku ir galybe prisiminimų. Ji bando įsijausti į vienišės gyvenimą, tačiau praeitis ir sąžinė vis primena, jog dabartinė padėtis – tik apgaulė. Iki kol nepamato, jog Rajanas jau žengė pirmą žingsnį link viengungio statuso. Prasideda labai sunki kelionė link išsivadavimo, kuomet visad jaučiamas santuokos ryšys.

Vos pradėjus skaityti ir supratus link kur santuokos gyvenimas eina – pykau ir labai pykau. O Dieve, kaip jūs taip galit? Juk šventa, juk mylit, juk šlykštu… Na, tokia pikta buvau. Tokia įsitikinusi visa šita išsiskyrimo beprasmybe. Bet tada autorė pradėjo skleisti tiek Rajano, tiel Lorenos nepasitenkinimo priežastis. Absoliučiai kvailus ginčus (kurių kievieno gyvenime yra per daug), neišsakymus, nutylėjimus, prisitaikymus, kurie išvarė didžiulį nevilties ir nelaimės debesį į padangę. Ir pagalvojau – juk ir pas mus būna tų nesusipratimų, pavargimų ir rankų nuleidimų… O kas būtų, jei mes nemokėtume išsakyti problemų kaip knygos veikėjai? Dėkui Dievui, mums tas išeina. Bet jei neišeitų… Sprogčiau. Lygiai kaip sprogo Lorena ir Rajanas. Ir knyga skaitėsi smagiai, lydima keisto jausmo, kurį išprovokavo mintys, privertusios susimąstyti ir permąstyti savo pačios įsitikinimus apie ryšį ir santuoką. O jei knyga verčia kvestionuoti save pačią – visad nukeliu skrybėlę. Nukėliau. Geras romanas. Mąsčiau, gal ne visada pritariau, bet visada laukiau veikėjų sprendimų. Įtraukė!

P.S.: O kadangi visad komentuoju viršelius, šis man puikus! Nemėgstu kvailų, pozuotų žmonių fizionomijų viršeliuose, bet šis sužaidė idealiai. Ala nekokybiška foto, ala nepozuojantys žmonės, ala keistas filtras – ir viska lygiai kaip pasakojama istorija. Kitaip, bet taip kaip iš tikrųjų. Puikus sprendimas.