Apie gydančią ramybę

Ramybė. Toks pirmas jausmas, prisiminus šią knygą. Ir kaip aš myliu šitą jausmą, kaip man gera būti tyloje, kaip kartais gera tylėti. Todėl nenuostabu, jog ši istorija visiškai mano ir man. Būna pasaulis verčiasi, byra, keičiasi, traiško. Niekas negali padėti. Niekas negali sustabdyti lavinos, kuri slysta ant tavo stogo ir naikina negailėdama. Belieka tik pasitikėti ramybe, kuri sukontroliuoja skausmą, netektį, kuri liepia sustoti, o tuomet palengva eiti į priekį, atsispirti nuo nebūties ir apatijos taško.

Andrėjas Egeris buvo būtent toks: ramybės apgaubtas žmogus, ant kurio stogo griuvo ne tik metaforiškos lavinos. Andrėjas Egeris gyveno savo gyvenimą, paprastą, bet labai svarbų. Nes ir kiekvieno mūsų – rutina, pomėgiai, mūsų žmonės, mus supantys vaizdai, visos smulkmenos yra svarbios. Juk visa tai, paprasčiausiai ir yra gyvenimas. „Galima nupirkti iš žmogaus jo valandas, galima pavogti jo dienas arba paglemžti visą gyvenimą. Bet niekas iš žmogaus neatims nei vienos vienintelės akimirkos“. Man rodos, autorius siunčia žinutę – niekada nenuvertinti akimirkos grožio ir skausmo, kiekviena jų – yra tavo, todėl pasikartosiu – labai svarbi. Ir nebūtina nuversti kalnų, kad gyvenimas būtų pasisekęs, gali, pavyzdžiui, juose gyventi. Man atrodo, nesvarbu, esi šaltkalvis, bankininkas, menininkas, svarbiau – ar esi geras žmogus. Sau ir nepažįstamajam.

Vienoje knygos scenoje Egeris ilgai žiūrėjo į seno žmogaus rankas ir aš pagalvojau, kad visai ne akys yra sielos veidrodis, kaip mėgstama sakyti. Žmogaus rankos – kur kas tiksliau pasako apie mus, mūsų darbą, patirtį, o dažniausiai – emocijas. Kartais rankos nusvyra, kartais jos ploja. Dar dažnai mūsų rankos dreba. Musu rankos muša. Mūsų rankos glosto. Apkabina.

Nelengva istorija – melancholiška, skaudi, net ir be tai pabrėžiančių žodžių. Kaip daugumos mūsų – be fantastiškų nuotykių ar nepasiekiamų idealų, bet tikra ir atskleidžianti esmę. Atrodo tokią paprastą, bet kažkodėl visuomet su nerimu ieškomą. Nurimus, tik nurimus ją galima surasti.