Nenuspėjamas supervalstybių elgesys: visas pasaulis bijojo, kad bus panaudotas branduolinis ginklas. Knygos ištrauka

Visą šaltąjį karą truko supervalstybių – JAV ir SSRS – ginklavimosi varžybos. Didindamos ir tobulindamos ginkluotę, kurdamos karines bazes visame pasaulyje, šios valstybės siekė priešininkei pademonstruoti karinę galią, įgyti didesnį prestižą bei įtaką pasaulyje. Jų vadai suvokė, kad ateities karuose lemiamą reikšmę turės ne milijoninės armijos, o naujausi masinio naikinimo ginklai.

Leidykla „Briedis“ pristato amerikiečio žurnalisto, Washington Post apžvalgininko Davido E. Hoffmano Pulitzerio premijai nominuotą knygą „Negyvėlio ranka: šaltojo karo ginklavimosi varžybos ir pavojingas jų palikimas“.

Remdamasis Rusijoje ir JAV gyvenančių žmonių atsiminimais, interviu bei įslaptintais Kremliaus dokumentais, Davidas E. Hoffmanas apžvelgia abiejų šalių šaltojo karo vidinius motyvus ir slaptus sprendimus bei detaliai aptaria mirtinų ginklų atsargas, kurios liko neapsaugotos žlugus SSRS. Knygoje taip pat nagrinėjamas ir šiandien grėsmę keliantis atominių, cheminių bei bakteriologinių ginklų palikimas, atskleidžiama, kaip buvo kuriamos mirtinos nervus paralyžiuojančios dujos „Novičiok“ bei rizikingas Vilo Mirzajanovo kelias siekiant tiesos ir viešumo…

„Negyvėlio ranka“ – tai intriguojanti istorija, kaip Ronaldas Reaganas, Michailas Gorbačiovas ir anksčiau nežinomi mokslininkai, kariškiai, diplomatai bei šnipai pakeitė istoriją.

Kviečiame skaityti knygos ištrauką.

Sovietų Sąjungos ir Jungtinių Valstijų šaltojo karo metu 1947–1991 m. branduolinė bomba taip ir nebuvo panaudota. Abi šalys laikė viena kitą baimėje, dislokavusios tūkstančius raketų, povandeninių laivų ir strateginių bombonešių, užtaisytų branduoliniais užtaisais. Einant dešimtmečiams pavojus stiprėjo, mat buvo sukuriama vis naujų siaubingos griaunamosios galios, kaip niekad greitai smogiančių, ypač tikslių ir nepažeidžiamų ginklų.

Vieno pirmųjų branduolinių ginklų stratego Bernardo Brodie žodžiais, atominė bomba buvo absoliutus ginklas, visiems laikams pakeitęs kariavimą. Bomba smarkiai padidina tikimybę, kad pirmiausia žus paprasti žmonės. Šeši Harvardo profesoriai 1983 m. rašė: „Pirmą kartą istorijoje branduoliniai ginklai leidžia sugriauti šalį anksčiau, nei bus nugalėtos ar sumuštos ginkluotosios pajėgos.“ Ir branduolinis karas tikriausiai vyks greičiau nei bet koks kitas karas istorijoje. Jis tetruktų valandas. Gali prasidėti vadovams dar nespėjus permąstyti sprendimų ar pakeisti nuomonės, pražudydamas milijonus žmonių dar nespėjus paaiškėti, kad pavojus buvo netikras.

Šaltojo karo pradžioje Jungtinės Valstijos gąsdino Sovietų Sąjungą vienu vieninteliu smūgiu, nutaikytu į miestus ir pramonę. Pirmieji Amerikos branduoliniai ginklai svėrė tūkstančius kilogramų ir buvo nešami nerangių strateginių bombonešių. Būtų prireikę kelių valandų, kol jie būtų pasiekę taikinį. O po pusės amžiaus užtaisas raketomis galėjo būti nugabentas į kitą vandenyno pusę per trisdešimt minučių. Strateginių sistemų programos direktorius, laivyno kontradmirolas G. P. Nanosas 1997 m. sakė, kad nubrėžus apskritimą, kurio spindulys būtų povandeninio laivo „Trident“ ilgio (170,69 m), raketa „Trident II D5“ galėtų tiksliai nutaikyti užtaisą į šį apskritimą iš maždaug 6,5 tūkst. kilometrų nuotolio.

Tačiau įgyta galia ir mirtinas tikslumas kėlė didžiausią baimę tiems, kas vieną dieną būtų galėję paspausti šių raketų paleidimo mygtuką.

Jungtinėse Valstijose branduolinio karo planas pirmą kartą parengtas 1960 m., prezidento Dwighto Eisenhowerio kadencijos pabaigoje. Vienintelio integruoto operacijos plano tikslas buvo puikus. Įspėjusios ir suteikusios atitinkamai laiko, Jungtinės Valstijos ir sąjungininkės paleidžia visą strateginę ginkluotę – apie 3500 branduolinių ginklų – į Sovietų Sąjungą, Kiniją ir satelitines šalis. 1960 m. lapkričio 3–5 d. Eisenhoweris išsiuntė savo mokslinį patarėją Georgeʼą B. Kistiakowskį į Strateginių oro pajėgų vadavietę Ofute, Nebraskoje, išstudijuoti naujai parengto plano. Kistiakowskis raportavo, kad planas „prives prie nebūtinų ir nepageidautinų žiaurybių“. Eisenhoweris prasitarė kapitonui E. Peteriui Aurandui, savo jūrų adjutantui, kad apytiksliai skaičiuojant taikinių skaičius ir į kiekvieną iš jų nutaikytos perteklinės raketos „mane siaubingai gąsdina“.

Prezidentas Johnas F. Kennedyʼs buvo pastovesnis. Išklausęs pranešimą apie karo planą 1961 m. rugsėjo 14 d., vėliau jis pakomentavo valstybės sekretoriui Deanui Ruskui: „Ir dar vadinamės žmonių rase.“

Kennedyʼiui ir jo gynybos sekretoriui Robertui S. McNamarai nebuvo lengva su Eisenhowerio eros atsakomųjų veiksmų idėja. Kai įtampa paūmėjo iš pradžių dėl Berlyno, o vėliau dėl Kubos, jie jautė, kad vienintelis nepaprastai stiprus branduolinis smūgis neatitinka fragmentiškų ir komplikuotų varžybų, su kuriomis jie susiduria. 1962 m. pavasarį peržiūrėjus planą ir parengus naują, prezidentui buvo suteikta daugiau lankstumo ir galimybių rinktis prieš įvykdant galimą branduolinę ataką, tarp jų ir galimybę karines pajėgas laikyti rezerve, išvengti tankiai gyvenamų vietų ir pramonės centrų, taip pat keletą šalių palikti kaip taikinius.

Esminė naujojo plano, įsigaliojusio prieš pat Kubos raketų krizę 1962 m. spalį, savybė buvo tikslas taikyti į Sovietų Sąjungos ginkluotę, o ne į miestus ir pramonę. Ši idėja vadinta counterforce, atsakomasis smūgis. Jei įsivaizduotume vieną į kitą nutaikytus pistoletus, tai atsakomuoju smūgiu stengiamasi išmušti ginklus priešui iš rankų. Atrodė humaniškiau taikytis į raketų bazes, o ne į miestus, tačiau ir atsakomasis smūgis kėlė smarkiai trikdančių klausimų. Ar branduolinių ginklų panaudojimas tampa patrauklesnis, jei tai reiškia, kad galima suduoti ribotą smūgių skaičių? O sėkmės atveju, ar atsakomąjį smūgį galima suduoti pirmiems – iššauti pirmiems, kad būtų sutrukdyta puolimui? Nuginklavimo idėja netikėtai smogti pirmiems kėlė baimę daugelį dešimtmečių.

Kennedyʼs norėjo apsaugoti miestus, o McNamara ilgainiui suprato, kad neįmanoma nusitaikyti į kiekvieną sovietų ginklą nepradedant naujo brangių ginklavimosi varžybų raundo ir galiausiai nesukeliant santykių paaštrėjimo. Taigi McNamara perėjo prie strategijos, pavadintos „garantuotas sunaikinimas“. Pagal ją reikėjo padaryti ginklų, kurie galėtų sunaikinti 20–25 proc. sovietų gyventojų ir 50 proc. industrinės bazės.

McNamara nustatė, kad turi būti pastatyta tūkstantis raketų „Minuteman“. Jo analitikai padarė išvadą: „Pagrindinė priežastis, kodėl tenka apsiriboti 1000 raketų „Minuteman“, 41 povandeniniu laivu „Polaris“ ir 500 strateginių bombonešių, yra ta, kad turėti jų daugiau yra per brangu.“ McNamara tikėjosi, kad sovietai taip pat prieis ribą ir liausis statę. McNamaros kritikai prie „garantuoto sugriovimo“ pasiūlė pridėti žodį „abipusis“ ir atsirado garantuotas abipusis sunaikinimas, sutrumpintai – MAD (angl. mutual assured destruction). Daugeliui amerikiečių šaltąjį karą apibūdina ši vienodo pažeidžiamumo ir abipusio gąsdinimo idėja.

Įkalintos globalios konfrontacijos, Jungtinės Valstijos ir Sovietų Sąjunga buvo išaugusios iš visiškai skirtingos šimtmečius trukusios istorijos, geografijos, kultūros ir patirties. Žvelgdamos pro įtarumo šydą, didžiosios valstybės dažnai neteisingai vertino viena kitos intencijas ir veiksmus. Jos įsitraukė į apgavystes, kurios dar labiau pagilino pavojų. Harvardo profesoriai 1983 m. pažymėjo, kad „Jungtinės Valstijos negali nuspėti sovietų elgesio, nes turi per mažai informacijos apie tai, kas vyksta Sovietų Sąjungos viduje; sovietai negali nuspėti amerikiečių veiksmų, nes jie turi per daug informacijos.“

Ankstyvas, tačiau efektingas pavyzdys buvo vadinamasis raketų atotrūkis. 1957 m. rugpjūčio 26 d. Sovietų Sąjunga paskelbė apie pirmus bandymus spalio 4 d. paleisti į orbitą tarpžemynines balistines raketas „Sputnik“. Ateinančius ketverius metus valstybės vadovas Nikita Chruščiovas klaidino Vakarus tvirtindamas, kad Sovietų Sąjunga raketas suka „kaip dešreles“, jog superraketos masiškai gaminamos serijomis. Savo 1960 m. kampanijoje Johnas F. Kennedyʼs paskelbė pavojų dėl raketų atotrūkio, tačiau sužinojo, kad jo net nebuvo. N. Chruščiovas turėjo slaptą silpnybę blefuoti.

Tik per plauką buvo išvengta nelaimės Kubos krizės metu 1962 m. spalį, kai N. Chruščiovas ėmėsi siaubingo lošimo, saloje išstatydamas atominius ginklus ir raketas. Šis balansavimas ties karo riba baigėsi J. Kennedyʼio ir N. Chruščiovo susilaikymo pratybomis. Praėjus daug laiko po to, kai N. Chruščiovas atsiėmė ginklus ir po jo atleidimo 1964 m., Kubos krizė liko sovietų vadovų galvose, jie bijojo būti žemesnėje padėtyje nei Jungtinės Valstijos. 7 dešimtmečio viduryje sovietų raketų gamyba smarkiai išaugo, kasmet buvo pagaminama šimtai naujų. 

Sovietų Sąjunga, žvelgdama per visai kitokią prizmę nei Jungtinės Valstijos, atominius ginklus matė kaip atšipusius atbaidymo ginklus. Užpuolimo atveju ji būtų atsakiusi triuškinančia bausme. Pagal daugybę ataskaitų, pirmaisiais dešimtmečiais sovietai netaikė atominių ginklų ribojimo, kaip darė Jungtinės Valstijos, jie manė, kad net ir vienos atominės bombos panaudojimas paskatins karinius veiksmus, todėl buvo pasirengę visuotiniam karui.

Amerikos idėjai, kad abipusis pažeidžiamumas gali privesti prie stabilumo, nebuvo skiriama per daug dėmesio. Jie bijojo, kad abi valstybės nuolatos sieks viena kitą pralenkti ir šiai užduočiai skyrė savo išteklius. 8 dešimtmečio pradžioje Sovietų Sąjungai galų gale pasiekus apytiksliai Jungtinių Valstijų lygį, požiūris ėmė keistis. Vietoj grasinimų pulti pirmiems, skleistų ankstesniais metais, ji ėmė rengtis garantuotiems atsakomiesiems veiksmams, antram smūgiui. Tuo metu ji taip pat pradėjo pirmąsias derybas dėl strateginių ginklų kontrolės su Jungtinėmis Valstijomis ir įtampa atslūgo.

Sovietų bombų kūrimas buvo varomas paslėptos galingos jėgos: gynybos pramonininkų. Leonidas Brežnevas valdė senstančių psichopatų grupės susitarimu, 8 dešimtmečio viduryje jo sveikata buvo tokia prasta, kad jis nustojo valdyti šalį. Industrialistai užpildė šią tuštumą. Sprendžiant, kokie ginklai bus gaminami, jie turėjo daug įtakos, pasak kai kurių šaltinių, net daugiau nei kariuomenė. Ryškus pavyzdys buvo įtemptas vidinio konflikto dėl naujos kartos tarpžemyninių balistinių raketų aukščiausias taškas.

1969 m. liepą atostogų namelyje netoli Jaltos susierzinęs L. Brežnevas surinko aukščiausius karinius vadus ir raketų konstruktorius. Konkurencija sukiršino vienus žinomiausių konstruktorių Michailą Jangelį ir Vladimirą Čelomėjų. Jangelis pasiūlė keturis užtaisus turinčias raketas SS-17, sukurtas taip, kad tilptų į naujai sukonstruotas sustiprintas šachtas, galinčias geriausiai praversti keršijant, jei Sovietų Sąjunga būtų užpulta. Tačiau jos buvo brangios. Iš pradžių Čelomėjus siūlė patobulinti jo senąsias SS-11 raketas ir palikti esamas šachtas, kurios nebuvo sustiprintos. Už mažesnę kainą jis pasiūlė kariuomenei daugiau užtaisų, labai tinkamų gąsdinti priešus prevenciniu pirmu puolimu.

Jaltos susitikimo metu Čelomėjus pakeitė taktiką ir pasiūlė naujas raketas SS-19 su šešiais užtaisais, kurioms taip pat reikėtų naujų brangių sustiprintų šachtų. Mstislavas Keldyšas, Mokslų akademijos prezidentas, turėjęs Brežnevo pasitikėjimą, buvo paskirtas vadovauti užsakymui ir išspręsti ginčą. Jaltoje jis dejuodamas kalbėjo, kad, skubėdama statyti raketas, šalis net neapsisprendė dėl strateginės doktrinos: ar tikslas – gąsdinti pirmu smūgiu, ar pajėgas saugoti atsakomajam smūgiui. Tačiau Keldyšas negalėjo nuslopinti konkurencijos. Galų gale visi trys raketų planai buvo patvirtinti, tačiau kaina buvo milžiniška, tai buvo sprendimas, kuris galų gale privedė Sovietų Sąjungą iki bankroto.

8 dešimtmetyje Jungtinės Valstijos pradėjo dislokuoti raketas „Minute-man II“, kurios vietoj vieno užtaiso nešė tris. Naujas prietaisas buvo vadinamas daugkartinio naudojimo balistinių raketų paleidimo aparatu (angl. multiple independently targetable reentry vehicle, MIRV), juo iš trijų užtaisų buvo galima taikytis į skirtingus taikinius, ir tai gerokai padidino arsenalą. Sovietai varžėsi ir pralenkė šią technologiją, 8 dešimtmečio viduryje jie pradėjo dislokuoti naujos kartos žemėje dislokuojamas raketas. Vienos jų, SS-18, nešė septynis aštuonis kovinius užtaisus, dydžio sulig amerikiečių raketomis. Tiesą pasakius, vienu metu buvo planuojama kiekvieną SS-18 pakrauti trisdešimt aštuoniais užtaisais.

Augant arsenalams, sudėtingėjo ir JAV karo planas. 1969 m. sausio 27 d., praėjus savaitei nuo atėjimo į valdžią, prezidentas Richardas Nixonas nuvyko į Pentagoną išklausyti informacijos apie SIOP. „Jo neapėmė entuziazmas“, – prisiminė Nixono patarėjas nacionalinio saugumo klausimais, vėliau valstybės sekretorius Henris Kissingeris. Nixonui buvo pasakyta, kad atominio karo atveju jis turėtų tris praktines užduotis: Alpha – smūgiams į pačius svarbiausius karinius taikinius; Bravo – antraeiliams kariniams taikiniams; ir Charlie – pramoniniams ir miesto taikiniams. Jei prezidentas įsakytų pulti pagal Alpha ir Bravo, miesto zonų būtų pasigailėta. Visi trys reikštų visuotinį karą. 

Tačiau pasirinkti, ką daryti blogiausiu atveju, Nixonui būtų beprotiškai sudėtinga. Iš pagrindinių trijų užduočių buvo sudaryti penki puolimo variantai ir devyniasdešimt mažesnių. 1969 m. gegužės 11 d. Nixonas skrido Nacionaliniame avariniame oro vadovavimo poste, įrengtame „Boeing 707“, pilname susisiekimo įrangos, ir dalyvavo atominio karo pratybose. Jo personalo vadovas H. R. Haldemanas savo dienoraštyje rašė: „Gana baisu. Jie atliko visus žvalgybos ir operacinius instruktažus su pertraukimais ir t. t., kad tai atrodytų tikroviškai.“ Haldemanas pridūrė, kad Nixonas „daug klausinėjo apie mūsų atominį pajėgumą ir žudymo rezultatus. Akivaizdžiai jaudinasi dėl galbūt milijonų mirties“.

Tokios pačios baimės kamavo ir sovietų lyderius. 1972 m. Generalinis štabas vadovams pristatė studiją apie galimą atominį karą po pirmojo Jungtinių Valstijų puolimo. Jie pranešė: kariuomenė sumažėjo iki vienos tūkstantosios, žuvo 80 milijonų gyventojų, 85 procentai sovietų pramonės sugriauta. Anot ten buvuvsio generolo Adriano Danilevičiaus, Brežnevas ir ministras pirmininkas Aleksejus Kosyginas buvo akivaizdžiai įbauginti to, ką išgirdo. Planuota paleisti tris tarpžemynines balistines raketas su netikrais užtaisais. Per pratybas Brežnevui buvo paduotas mygtukas, kurį jis turėjo paspausti tinkamu laiku. Gynybos ministras Grečka stovėjo šalia Brežnevo, o Danilevičius šalia Grečkos. „Kai atėjo laikas paspausti mygtuką, – prisiminė Danilevičius, – Brežnevas buvo akivaizdžiai sukrėstas, jo rankos drebėjo, o veidas buvo išbalęs ir jis kelis kartus prašė Grečką patvirtinti, kad šie veiksmai neturės jokių realių padarinių pasaulyje.“ Brežnevas pasisuko į Grečką ir paklausė: „Ar esi tikras, kad tai tik pratybos?“

Suvokęs didžiulę naikinamąją atominių ginklų galią, 1969 m. Nixonas nusprendė, kad Jungtinės Valstijos atsisakys biologinių ginklų. 1972 m. daugiau nei 70 šalių, tarp jų Sovietų Sąjunga ir Jungtinės Valstijos, pasirašė Bakteriologinių ir toksinių ginklų konvenciją, keturių puslapių tarptautinį susitarimą, draudžiantį biologinių ginklų vystymą ir gamybą bei naudojimą. Sutartis įsigaliojo 1975 m. Tačiau netrukus Sovietų Sąjunga sulaužė savo pažadą. Brežnevas patvirtino slaptą planą išplėsti sovietų bakteriologinio karo bandymus prisidengus civiline įmone. Sovietų programa vis augo į tamsiąją ginklavimosi varžybų pusę.

Sutartis dėl bakteriologinių ginklų buvo pasirašyta sumažėjus įtampai, Nixonui siekiant supančioti Sovietų Sąjungą naujų tarptautinių susitarimų tinklu, kuris šaltąjį karą paverstų lengviau kontroliuojamu ir mažiau gąsdinančiu. Svarbiausias įtampos mažinimo įvykis buvo 1972 m. gegužės 26 d. Nixono ir Brežnevo Maskvoje pasirašyta Strateginės ginkluotės apribojimo sutartis (SALT I). Reikšmingiausia jos dalis – antibalistinių raketų sutartis, kuri veiksmingai užbaigė brangių ginklavimosi varžybų raketinės gynybos srityje perspektyvą.

Tačiau dėl puolamųjų ginklų, tokių kaip vis didėjančios ir vis didesnės naikinamosios galios tolimojo nuotolio raketos, SALT I susitarimas buvo tik laikina priemonė. Ji įšaldė jau esamas antžeminių ir povandeniniuose laivuose esančių raketų paleidimo platformas, tačiau nebuvo nurodyti jokie tikslūs įšaldytinų raketų ir užtaisų skaičiai. Pagrindinis argumentas SALT I sutartyje ir mažinant įtampą buvo tas, kad tapatūs abiejų pusių raketų ir jų paleidimo platformų skaičiai nėra tokie svarbūs, kaip bendras strateginis balansas, o šia prasme abi pusės buvo apytiksliai lygios.

Buvo samprotaujama, kad jei Jungtinės Valstijos nustotų gaminti naujas raketas, tą patį padarytų ir Sovietų Sąjunga. Kissingeris sakė: „Klausimas, kurį turime sau užduoti kaip šalis, yra toks: kas, dėl Dievo meilės, yra strateginė viršenybė? Kokia yra jos politinė, karinė, operacinė nauda kalbant apie tokius skaičius? Ką su jais daryti?“.

Pareiškimų, kad Sovietų Sąjunga siekia pranašumo prieš Jungtines Valstijas ir rengiasi kautis bei laimėti atominį karą, buvo neįmanoma įrodyti, tačiau Vietnamo karo ir Votergeito skandalo nežinios laikų Jungtinėse Valstijose jie įgavo tvirtą poziciją. 1976 m. Centrinė žvalgybos valdyba užbaigė ypatingą užduotį išsiaiškinti sovietų ketinimus. Jai atlikti buvo sudarytos dvi atskiros komandos, kad įvertintų turimą informaciją. Tai sukiršino tarnybos analitikų komandą su pašaliečiais. Abiem komandoms duota ta pati neapdorota medžiaga.

CŽV darbuotojai buvo A komanda, pašaliečiai buvo B komanda. Pašaliečiams vadovavo Richardas Pipesas, Harvardo istorijos profesorius, nuo seno nuožmus sovietų komunizmo kritikas, kiti B komandos nariai buvo parinkti iš įtampos mažinimo kritikų, kurie įspėjo dėl sovietų karinio pranašumo siekio. Lapkritį baigusi darbą, komanda B pranešė, jog sovietų ketinimai aiškūs ir kad Maskva eina pavojingu pranašumo keliu, o CŽV smarkiai tai nuvertina. Jie rašė, kad sovietų lyderiai „mąsto ne atominio stabilumo, garantuoto abipusio susinaikinimo ar strateginio pakankamumo terminais, jie siekia gebėti laimėti karą“.

Komandos A nepersekiojo pavojaus manija. Jie sakė, kad sovietai tikriausiai nori pajėgti kautis atominiame kare ir pasiekti pranašumą, tačiau tai nėra realus tikslas. Baigus bendrą metinės žvalgybos įvertinimą, pritarta komandos A požiūriui, kad sovietai „negali būti tikri dėl JAV veiksmų ateityje ar dėl savo pačių ateities strateginių sugebėjimų, palyginti su JAV“. Valstybės departamento vyriausias žvalgybos pareigūnas buvo dar atsargesnis. Jis sakė, kad sovietų lyderiai „nejuokauja, iš dalies tai yra iš anksto numatomos ateities tikslas, pasiekimas, kuris pagrįstai galėtų būti apibūdinamas kaip „karo laimėjimo“ arba „karo išgyvenimo“ pozicija“.

Vėlesniais metais daug B komandos išvadų pasirodė išpūstos. Sparčiai modernizuojant ginklus sovietų raketų tikslumas buvo perdėtas. Tačiau tuo metu išvados kėlė nerimą ir kalė dar vieną vinį į įtampos mažinimo karstą. 1977 m. liepą Pipesas į Commentary parašė straipsnį, pavadintą „Kodėl Sovietų Sąjunga mano, jog gali kovoti ir laimėti atominį karą“. Netrukus po to, kai B komanda baigė savo darbą, Nitzeʼas, Pipesas ir kiti padėjo įsteigti palaikymo grupę – Esamo pavojaus komitetą, taip siekdami viešai skelbti pavojaus signalą dėl sovietų ginklų statymo. Komitetui priklausė ir Ronaldas Reaganas, tuometinis Kalifornijos gubernatorius, turėjęs ambicijų tapti prezidentu, palaikomas socialinių, ekonominių bei gynybos konservatorių. Komitetas 1977–1979 m. surengė kampaniją prieš SALT II sutartį ir vėliau, vykstant deryboms, dalijo žemėlapius, kuriuose buvo sužymėti Amerikos miestai, kuriuos gali sunaikinti viena SS-18 raketa.

Brežnevas sirgo, sovietų valdžia ėjo klupinėdama, akivaizdžiai nenumanydama, kad „Pioneer SS-20“, naujos kartos vidutinio nuotolio raketų, dislokavimas Europoje Jungtines Valstijas ir jos sąjungininkes privers nuogąstauti. NATO atsakė pasiūlymu derėtis, bet kartu kaip atsvarą Europoje dislokavo „Pershing II“ ir nuo žemės paleidžiamas sparnuotąsias raketas. Prasidėjo naujos ginklavimosi varžybos. Lyderiai Maskvoje vėl suklydo − įsiveržė į Afganistaną 1979 m. Prezidentas Jimmis Carteris, su Brežnevu pasirašęs SALT II sutartį, atsiėmė sutartį iš Senato ir įtampos mažinimas buvo pamirštas.

1980 m. vasarą J. Carterio laukė antros kadencijos rinkimų kampanija prieš Reaganą ir stiprėjanti įtampa su Maskva. Jis patvirtino dvi slaptas atominio karo direktyvas. 58-ta prezidento direktyva, pasirašyta birželio 30 d., reikalavo daugiamilijardinės programos, skirtos prezidentui ir valstybės lyderiams apsaugoti nuo atominio puolimo. 59-ta prezidento direktyva, pasirašyta liepos 25 d., buvo patvirtintas, peržiūrėtas ir papildytas pasirinktinų taikinių sąrašas, pagal kurį prezidentas turėtų veikti atominio karo atveju.

Naujasis planas buvo sutelktas į sovietų politinės valdžios puolimą, taip pat karinius taikinius ir karo pramonės objektus, jame buvo numatytas ribotas atominių puolimų skaičius ir užsitęsęs konfliktas. J. Carteris nurodė pagerinti susisiekimą ir patobulinti palydovus, kas prezidentui leistų, prasidėjus atominiam susišaudymui, pasirinkti taikinius esamu laiku. Anot vyresniojo Pentagono tarnautojo, 59-oji prezidento direktyva iš dalies buvo išvystyta siekiant leisti sovietų valdantiesiems sužinoti kai ką labai aiškaus ir bauginančio: jie buvo asmeniškai įtraukti į Amerikos atominį dėmesio centrą.

Iki 1982 m. supervalstybės, kartu sudėjus, galėjo susprogdinti milijoną Hirošimų. Net ir turėdami milžiniškus ginklų arsenalus, sovietų lyderiai bijojo, kad gali žūti nuo viską nušluojančio raketų antpuolio dar prieš gaudami progą paleisti atsakomąjį smūgį. Jie sudarinėjo sistemos, garantuojančios atsakomąjį smūgį, planus: įsivaizdavo visiškai automatizuotą sistemą, vadintą „Negyvėlio ranka“, kuriai tik kompiuteris būtų galėjęs duoti nurodymą paleisti raketas. Tačiau buvo sudvejota ir sukurta kiek kitokia sistema, kurioje sprendimą paleisti visas sausumoje esančias raketas būtų priėmusi maža budinčių karininkų grupė, išgyvenusi giliai po žeme apskritame betono bunkeryje. 1984 m. lapkritį sistema buvo visiškai ištestuota ir po kelių mėnesių pritaikyta naudojimui. Nepasitikėjimui pasiekus aukščiausią tašką, viena iš supervalstybių sukūrė pasaulio pabaigos mašiną.